Balastas nemokamam butui

Kada šeimyninis bankrotas susižavėjo ir apsivede absoliučiai neišsivysčiusia (mat gimė neišnešiota ir buvo atiduota humaniškiems tarybiniams kūdikių namams pirmąjį gyvenimo pusmetį) Valeriją Guzevičiūtę, jaunavedžiams iškilo būsto klausimas. Ir nepasitenkine gana jaukiu pusrūsiu Kauno Šančių rajone, ambicingieji užsimoja įsitaisyti Vilniuje. Vėl gavo. Bet bet vėl maža. Bet tam, kad gauti vėl daugiau — nemokamai ir be eilės, „genialieji“ tėveliai išnagrinėje tarybinius įstatymus atrado vienintelį kelią kaip pagerinti savo gyvenimo sąlygas — tam, pasirodo, buvo rekalingi „papildomi“ vaikai. Ir, užsimoję gauti didelį butą, pradėjo gimdyti vieną po kito 16 kvadratinių metrų kambaryje naujus vaikus — kad patenkinti įstatymo reikalavimus naujam dideliam nemokama butui. Taip ant vaikų kūnų buvo sufomuoti pamatai.

Girto malonumai

– „Tik nebučiuok jos į lūpas! Tik nebučiuok jos į lūpas!“ — klykdavo biologinė motina, kada girtuoklis parsirasdavo į namus ir imdavo demonstruoti savo „meilę“ vaikams. Jauniausiąją dukrą ji kažkiek tai saugodavo.

Biologinė motina

Jos malonumai buvo specifiniai: sumušdama savo vyriausiąjį mažametį sūnų su šokdyne kone iki kraujų, ji paimdavo vandenilio peroksido buteliuką ir su vata, inkšdama, pradėdavo jam plauti žaizdas.

Glebas Pavlovskis apie TSRS griūtį

– „Belovežo girios susitarimas buvo kažkokia tai prasme siaubingu, o kažkokia prasme — nuostabiu aktu, verto būti iliustracija daugelio F. Dostojevskio vietų; tai buvo radikalaus voliuntarizmo aktas, aukščiau kurio jau nieko negali būti: žmonės susirenka pasirašyti popierių ir išsidalina vienas kitam žmones kaip baudžiauninkus… “, — Glebas Pavlovskis, šiuolaikinis Rusijos intelektualas.

Zosės problemos

Pas Zosę atsiradęs, atrodytų — turėtų būti gyvenimo džiaugsmu, anūkas, privertė ją tik nusipurtyti ir atsitraukti. Nesantuokinis, be to — dar sergantis epilepsija. Atrodytų — atsitiko kažkas netvarkoje. Juk nei jo tėvo, nei mamos giminėse sergančių tokia liga nebuvo. Bet, pasirodo, štai kame šaknys. Prieš keletą metų Marijus Grodickas neištvėręs savo motinos barnių su sunkiai sergančiu vyru buvo pasodintas „ant tablečių“. Kaip žinoma, elektriniai impulsai lemia smegenų veiklos funkcionavimą. Taigi, šis balansas buvo sutrikdytas psichotropinių vaistų dėka, kuriuos Marijui įpiršo jo geroji mamytė. Zose visada stengdavosi žengti žingsnis į žingsnį su moderniu pasauliu, tad medikamentai buvo patys paskutiniai ir moderniausi. Rezultate ko — modifikavosi Marijaus DNR ir sperma. Tabletės sugebėjo pakeisti įprastinį Marijaus smegenų elektrinių impulsų foną ir tai persidavė genetiškai — sūnus gimė sergantis epilepsija, kuri yra žinoma, kaip žmogaus smegenų elektrinių impulsų veiklos sutrikimas. Ateityje gimsiantys Marijaus vaikai taip pat bus epileptikai, greičiausiai. Taip Zosė savo rankomis sunaikino savo šeimos genofondą. Žinant „modernųjį“ Zosės požiūrį į šeimą — tai nieko nuostabaus.

Juk net Zosės dukros Jurgitos santuoka buvo sąlygota ne Zosės valia ar pačios Jurgitos noru, bet… Kauno VPK kriminalinės policijos pareigūnų dėka. Jurgita buvo įsivėlusi į istoriją, gerai žinomą, kaip „Lauryno pinigai“. Ir jei ne santuoka su nusikaltimo bendrininku, tolesnis jos pavienis gyvenimo būdas būtų ribojamas grotomis daugeliui daugeliui metų. Taip policijos pareigūnai sąlygoja darnų visuomenės ugdymą ir plėtrą.

Šliužo malonumai

Šliužas mėgdavo maudyti savo sūnų. Lazdynuose begyvenant, jis užsidarydavo su juo vonioje ir trindavo jam muiluota plaušine nugarą ir sėdmenis. Kartais staiga atsidarydavo duris vaiko biologinė motina ir apžvelgusi pradėdavo pliekti. Šliužas imdavo teisintis:„Tu tik nemanyk! Tu tik nemanyk! Čia juk nieko neatsitiko!“ Taip trūkdavo iki gerų 1985 metų. Veiksmo vieta: Architektų g. 113-29, Vilniuje.

Aukos karo ir išgalvotos

Vakar užėjus į biblioteką, įdomus straipsnis buvo aptiktas apmastymui. Pasirodo, tarybinių karinių pajėgų netektys Antrąjame pasauliniame kare sudarė 11 441,1 tūkstančiai žmonių, tame tarpe 8,7 milijonai — TSRS žmonių. Kitaip tariant, beveik 9 milijonai TSRS gyventojų žuvo gindami jauną tarybinę valstybę nuo fašistinės okupacijos agresijos. Dar 3,7 milijonai žuvo, kurie buvo vienaip ar kitaip paliesti hitlerinės Vokietijos (išvaduoti iš okupuotų teritorijų ar išlaisvinti iš nelaisvės) ir stojo į Tarybinės Armijos gretas kovai.¹

Apmastant šiuos skaičius, noromis nenoroms prisiminti tenka dešimtis matytų kino filmų apie Antrojo pasaulinio karo siaubus. Šimtai filmų buvo pastatyta įvairiausiose šalyse, kuriuose buvo ekranizuotas Antrasis pasaulinis karas. Taigi, 11,4 milijono netekčių. Nenoromis kyla į galvą sutapatinti šiuos skaičius su vadinamomis „Stalino aukomis“, kurių autoriai drąsiai skelbia naujas istorines aksiomas, esą jų (aukų) skaičius sudarė 20 milijonų ir daugiau! Nepaisant to, kad Lietuvos istorikai nesugeba pateikti nei vieno fakto apie J. Stalino nurodymu sušaudytus lietuvius! (Aktyviai mitologizuojama istorija apie Rainių miškelį, apie kurią galbūt pavyks parašyti vėliau.) Logiškai mąstant, jeigu J. Stalino „agresija“ turėjo pagrindo, tai ji tikrai turėjo būti ekranizuojama, juolab, kad ir pati TSRS Komunistų partija skyrė J. Stalino juodinimui nemaža laiko. Iki buvo nuleistas garas ir sugriauta pati Tarybinė šalis. Bet iki šiol nepavyksta prisiminti nei vieno rimtesnio filmo apie „kraugeriškus J. Stalino nusikaltimus“.

^{1. С. П. Москальков „География безвозвратных потерь вооруженных сил СССР в Великой Отечественной войне (статитическо – географический исследование)“, Вестник Московского Унивеситета, серия 5-ая „География“, №4/2010.}

Iškrypelis

Vakar jis tai padarė antrą kartą per antrą susitikimą. Stovint tualete ir bemyžant, tuo metu, kada beliko beliko susitvarkyti kelnes, jis įėjo ir, nuleides galvą, įsispoksojo į mano triusikus: „ką aš čia darau?“. Lyg niekur nieko!

Motinos linija — II

Jau buvo rašyta vieno iš komentatoriaus prašymu apie mano giminės iš motinos pusės liniją. Nepaisant labai negatyvios reakcijos iš kai kurių giminaičių pusės (kaip įprasta –dėl rimtų priežasčių), norėtusi papildyti keletą svarbių detalių, padėsiančių sudaryti tikslesnį įspūdį apie šią giminę.

Kaip jau žinote, mano motina — Burlėgienė Valerija gimė neišnešiota — septynių mėnėsių. Todėl buvo palikta gimdymo namuose ir vėliau perduota likimo valiai į kūdikių namus. Humaniškos tarybinės šeimos politikos ir medicinos dėka, ši nelaiminga esybė gavo šansą gyventi ir neaišku dėl kokių priežasčių — ar tai dėl sąžinės graužaties ar dėl kitų, ji buvo mano močiutės pasiimta namo. Labiausiai tikėtina, kad tai įvyko dėl kaimynų ir kolūkio vadovu auklėjamojo darbo.

Dabar norėtųsi paminėti kitą svarbų momentą, liečiantį mano močiutės dukrą Aldoną Narbutienę (Guzevičiūtę). Ji kiek vyresnė už mano biologinę motiną. Būdama 20–ies Aldona susipažįsta su savo būsimu vyru ir architektu Algiu Narbutu, ji pastoja ir jai gimsta vaikutis. Turint omenyje, kad jų ryšiai buvo dar slapti ir neafišuojami, kas tuo metu buvo laikoma „nepadoru“ — žinoma, išgvėrusių moralistų, vaikutis tampa „draudžiamu“ — benkartu. Aldona tuo metu neturi kur prisiglausti. 11 mėnesių Tomukas virtuvėje–viralinėje apipilamas verdančiu vandeniu ir po kurio laiko miršta ligoninėje. Tuo metu virtuvėje–viralinėje buvo tik močiutė. Formaliai įvykis laikomas „nelaimingu atsitikimu“. Nuo to laiko Aldona nekenčia savo motinos (neprisimenu, kad ji kada nors lankytųsi pas ją, kiek man teko girdėti). Aldona po kurio laiko išteka už to paties vyro Algio Narbuto ir jie abu persikelia gyventi į Kauną, susilaukia dviejų vaikų — vyresniosios Gabijos ir Alkio. Gabija močiutės laidotuvėse yra pratarusi, kad nėra nuleidusi nei vienos ašaros dėl velionės. Su Gabija sieja šilti prisiminimai, ji buvo protinga mergaitė, dabar penkių vaikų motina.

Paimkime, kad ir kitą mano močiutės dukrą Liudą. Jos neatsakingas elgesys prieš kitą sąlygojo mano kitos tetos — mano močiutės sūnaus Henriko žmonos Danutės sunkų kūno sužalojimą. Liuda ramia sąžino pasiūle Danutei vartoji gydytojo išrašytus vaistus dviguba doze, rezultate ko — kartą jai apsisuko galvą, ji prarado orientacija, parkrito ir susižalojo stuburą. Dėl Liudos Danutė iki šiol negali vaikščioti. Liuda yra gerai žinomo Oskaro Silevičiaus prosenelė. Į klausimą, kaip gi yra taip, kad jis nepripažįsta savo dukros, Liuda atsakė, kad tai yra maždaug nusispjauti, pakol jaunas — lai dūksta.

Prokuratūra prieš „Labas, Lietuva!“

Jie visa laika kazka sugauna, kazko iesko. Bet kyla klausimas: kam to reikia?

Josifas Stalinas prieš Vytautą Landsbergį: prievartinės emigracijos palyginimas

Po ranka atsitiktinai pasitaikiusio laikraščio „Krikščionių žinios“ (Nr. 5, 2011) antraštė nustebino: pasirodo, per metus iš Lietuvos emigravo lygiai tiek pat žmonių, kiek gyvena Marijampolėje — 84,5 tūkstančio žmonių. Kiek daugiau, apie 109 000 (39 tūkstančiai asmenų kartu su šeimomis) buvo ištremta iš Lietuvos Josifo Stalino nurodymo su tikslu pakelti bendrą Lietuvos mentalitetą ir kultūrą. 2011 ir 1941-1953 metų palyginamiejį skaičiai ant tiek aiškūs, kad net palygtinti nėra didelio reikalo. 2011 m. vasario 5 d. „Vakaro žinių“ 30–ąjame numeryje straipsnyje „Lietuva–skęstanti valstybė be gelbėjimosi rato“ buvo pateikti stulbinantys Landsbergio epochos lietuvių liaudies prievartinės emigracijos duomenys: 1991–2010 metais Statistkos departamento duomeninis buvo buvo priversti išvykti iš gimtinės 483 951 gyventojas! Taigi, 109 tūkstančiai Josifo Stalino nubaustų, su tikslu sukurti tobulesnę ir atsakingesnę visuomenę ir beveik puse milijono Landsbergio aukų!

Prieš gerą savaitę pokalbio pas dėdienę su viena tremtine išsiaiškinom keletą momentų. Ji buvo ištremta už tėvų 35 ha žemės nuosavybę. „Žinoma, nieko baisaus tame nebuvo“. „Trijų savaičių ekskursija į Sibirą“. Galima įsivaizduoti, kaip vaikui buvo malonu keliauti vaizdinga gamta maskatuojant kojomis iš vagono (kuris, kažkodėl tik nesenai buvo pradėtas vadinti „gyvuliniu“ — tokiais vagonai buvo vežami raudonarmiečiai Antrojo pasaulinio karo metu) ir nei vieno užsiminimo apie maitinimo trūkumą kelionės metu. „Rusas tikrai kruštis išmokė“ ir pan. Pabandžius prisiminti nors vieną mirties atvėjį iš aplinkinių tarpo — nepavyko nei vieno.

Zombių visuomenė

Kažkada nesenai, žurnale „Russkij žurnal“ pasirodė atsargus straipsniukas apie ateities visuomenę, sudarytą iš zombių. Reikalas ėjo ne apie išgalvotą socialinę grupę, bet futuristinę — realią, kuri visai cia pat, kurios pirmąsias užuomazgas galima išvysti jau šiandieną. Pabandykime pažvelgti patys. Kas yra zombis, žino visi. Nežiūrint į žodynus, dauguma prisimena juos is siaubo filmų, zombių tematika kuriuose buvo pagrindinė prieš gerus dvidešimt metų: zombis — tai mires žmogus, apirusiais organais, išverstomis (!) viską atiduodančiomis akimis ir atrofuotomis emocijomis. Kaip taisykle yra geros fizinės būklės, tačiau su sulėtinta motorine reakcija. Komunikacijos silpnos, pagrinde vaitojimais. Atpalaiduotos galunės, burnos ertmė pražiota. Desperatiškai ieško bet kokios gyvybės formos, kad prisijungti prie jos (bioenergijų poreikis) ir taip patenkinti savo egzistenciją. Turint omenyje, kad sielos nešėju žmogaus kune laikomas kraujas, zombiui vienintelė (gal populiariausia) forma susijungti su sveika gyvybės forma yra kraujo gerimas (beprasmiška išraiška). Pastebėtina, kad zombis niekados žmogaus nevalgo, stengiasi tik sunakinti gyvybės nešėją — kraujo apytakos ratą arba mąstysenos centrą — galvos smegenis. Šitaip pažeistas žmogus tampa infekuotu ir pradeda elgtis kaip zombis. Zombiai naikinami lengvai, pagrinde fizinėmis priemonėmis. Tokia yra liūdna kinematografinė realybė. Bet, pažvelgus akyliau į aplinkinius gatvėse, galima surasti daug dalykų, sietinu su siaubo filmų veikėjų elgsena. Šios keistos elgsenos formos yra atidirbtos profesionalių žmogaus psichologijos žinovų, taip pat — narkomanų, sugebančių pažvelgti į žmogaus sąmonę kitu aspektu. Naujai įdiegtos sąmonės parazitavimo formos, įdiegtos, kaip elgsenos standartu, sukelia didelį poveikį žmonių samonėms per skausmą, neurozes, depresijas. Viena iš tokių šiuolaikinių zombių požymių yra išverstos akys. Įdiegta nuostata, kad būtina nustatyti iš pašnekovų akių ir ne tik einančius bionenergijų srautų „reiksme“ blokuoja kitų asmenų projekcijas ir net veikos galimybes: isverstos akys tampa sąmonės vartais, kuriai leidžiama prisiliesti prie kito žmogaus įsiklausant į jo sielą, sukeliant iliuziją, kad zombis jau „žino“ ką žmogus nori ar sugalvojo padaryti, sukeldamas pastarojo veiklos paralyžiu del keisto jausmo, „nežinomo kontakto“, kuris sukelia baimę ar nerimą. Rezultate ko, sukeliama nejautra, trukdanti pažinimui ir veiklai, „emocinė impotencija“. Taip pamažu suformuojama nuomonė, kad „to negalima daryti“. Išverstaakiai, pardon, jau zombiai, yra jau praradę gebėjimą mokytis ar kitaip — intojektuoti is aplinkos informciją tolimesnei jos sintezei. Taigi. išplėstos akys. Bene geriausi pavyzdziai tokių išverstaakių zombių yra kardinolas iš Vatikano Audrys Bačkis ir jo augintinis Ričardas Doveika. Kokios jų funkcijos šiuolaikinėje visuomenėje yra žinoma gerai: psichikos sutrikimai nuo kardinolo Audrio Bačkio atvykimo (Lietuvos griūties pradžia) iki šiandien kryptelėjo į viršų kosminiais masteliai. Kitas dalykas, kuris tampa pagrindiniu zombinimo įrankiu yra vadinamųjų bionenergijų koncepcijos populiarinimas. Žmogaus bionenergija yra gyvybės išraiska per jo mąstyseną ir veiklą kuri tampa masiniu susidomėjimo ir pažinimo objektu: žmogaus gyvybe tampa vietoj pagarbos objekto vivisekcijos objektu, kada kiekvienas tariasi įgavęs teisę nagrinėti, kaip kitas eina, kvėpuoja, kaip juda jo kūnas ir pan. Savaime aišku, toks „pazinimas“ neapsieina be įsikišimo bandymų. Taip naujieji „mokslininkai“ — zombiai tampa pavoju kitiems asmenims su tradicionalistine nuomone apie gyvybės nuostata. Šio tipo zombių funkcija yra blokuoti žmogaus pažintines funkcijas, siekiant jį padaryti pašaipos objektu.

„Išviepta lūpa“, signalinis švilpimas į kitą, kaukštelejimai tapo kita visuomenę parazituojančia naujųjų zombių veiklos forma, siekiant įsikišti į kito žmogus sąmonės aktyvią veiklą ir ja blokuoti. Labai daug nesugeba pasipriešinti šioms degeneravusių „komunikacijų“ formoms, užsikrėtę jie tampa analogiškais zombiais. Taip gyvybės išraiška, svarbi visuomenei, tampa laikinai paralyžuota ar sustabdyta. Fizinės akcijos, fizinė įtaka gali neutralizuoti patologinę įtaką.

Taigi, zombiai jau atejo. Būdraukite. Psichinės ligos, sutrikimai rodo, kad jie visai šalia jūsu, greta.

„Labas, Lietuva!“ virtuvė: kazan kebab

Norėtusi pasiūlyti skaitytojams uzbekišką patiekalą kazan kebab. Kazanas yra ketaus arba aliumininis puodas, naudojamas rytiečių virtuvėse. Kas yra kebabas – žino visi, taigi, pavadinimas galėtų skambėti – apkepta aviena. Reikalingas prieskonis – zira. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti aliejui, kuris taip pat tampa patiekalo sudedamąja dalimi. Nesant galimybių naudoti perkaitintą medvilnės aliejų, reikėtų naudoti aukštesnės kokybės alyvų arba perkaitintą žalią (kuris su nuosedomis, neskaidrus) saulėgrąžų aliejų. Įprastu atvėju, aliejų reikėtų naudoti labai ribotai ir atsargiai. Aliejus perkaitinamas paprastai: į, iki dūmelis pasirodys, įkaitintą aliejų, imetamas svogūnas, kuris išgraibomas ir išmetamas kada apkepamas iki parudavimo. Tada, sudedama aviena, kuri apkepinama iki geros išvaizdos ir ištraukiama pagulėti iki lygiai taip pat apkeps nuskustos bulvės. Bulvės kepinamos kiek ilgiau iki apsitrauks auksine spalva.

Tada, ant apkeptų bulvių delne kito delno pagalba sutrinti reikia du žiupsnius ziros. Ant buvių sudedama aviena, užpilam vandens iki pusės ar kiek mažiau ir viskas troškinama po dangčiu dvidešimt minučių. Skanaus! Garnyrui – agurkai, pomidorai.

Naujas laikas

Jau teko, prieš kiek laiko, rašyti apie išmestą projekcinį televizorių, kažko tai neįtikusi supykusiems šeimininkams. Nebuvo galimybių ryte jį pasiimti, reikėjo skubėti į susitikimą, padarius porą televizoriaus nuotraukų, pakeliui teliko tik apgailėstauti. „Bent jau lizdus išsilituočiau.“ – tokios mintys sukosi skubant tolyn. Vakarop, televizorius dingo, kiek vėliau kaimynai pasirodė: „Einam į miestą!“. Teko atsisakyti ir prižadėti dėžę alaus jiems sugrįžtant. Na, suku į Klontarfą parduotuvėn. Pakeiliui skelbimas ant stulpo lietuvių kalba. Koncertas, pasirodo. Štai tau! Suku į koncertą. Simona sutinka, Algis viduj. Normaliai ten viskas gavosi. Po koncerto į parduotuvę, su dėže Gineso – atgal. Padarėm mes tą dėžę Gineso po poros dienų. Papasakojau apie išmestą televizorių, jį jau buvo kažkas matęs. Apgailėstavimai, kad kažkas jau nutvėrė. Tai, štai: lygiai po poros dienų, tas pats televizorius atsirana toje pačioje vietoje. Vakaras jau, eina sniegas. Apakęs! Pirma mintis – nutraukti maitinimo kabelį. Žodžiu, barbarizmo aktui pavykus, užsiverčiu televizorių ant pečių ir patraukiu atgal. Nėra ypatingai sunkus, bet dėl didelių gabaritų ir vėjo po keliasdešimt metrų televizorius sminga žemyn. Tada, jį ant šono ir, kaip rogutes, stumiu jį. Atstūmus ten, kur jam ir reikia būti, televizorius kaimynų apsveikinamas, prisakoma griežtai neliesti keletą dienų. Televizorius išrenkamas. Viduje laukė ne koks vaizdas.

Prasidėjo kruopštus valymas. Viskas buvo privesta iki prekinės išvaizdos po kelių dienų. Pagamintos JAV Delta lempos atrodė įspūdingai po nuvalymo, dulkių sluoksnis buvo gal vienas milimetras. Na, ir veidrodis. Apduklėjęs, išblukęs. Nuvalytas vilnoniu skuduru sužvilgo kaip naujas.

Žodžiu, suveikė jis. Verkiant prašosi distancinio valdymo, nes nesugeba automatiškai perpojektuoti plačiaformates laidas – televizorius visgi senas.

Švaros klausimas

The Economist šiandieną pateikė įžūlų straipsnį apie A. Lukašenką. Straipsnis parašytas propagandiniu stiliumi: blogas, blogas, blogas. Pateikti skaičiai: 80 % rinkėjų balsavo už. Juokingiausia tai, kad nesugebėjo pateikti nei vieno pavyzdžio apie falsifikuojamus balsus, kas turėtų būti, anot demokratijos apologetų, neišvengiamu atvėju demokratijos stokojančioje valstybėje. A. Lukašenkos valdymas sukūrė politikos aksiomą: ten kur nėra demokratijos, nėra šūdo. Kad ir kaip plūsk beplūdęs.

Keletas nuotraukų

Nesenai išryškino juostą. Nuotraukose gana neblogai aptvarkytas parkas, kuris randasi einant iš Klontarfo Sutono link, Džeims Larkin keliu. Parkė yra griuvėsiai, gana įspūdingi gamtos paminklai, jaukus tvenkinys.

Rytas Dubline

Naktį Dubline visada kažkas atsitinka. Vaizdas prie Okonolio traukinių ir greitojo tramvajaus stoties.

Nuo automobilių iki lėktuvų: Rolls Royce

Aerbus 380 Trent 900 variklis

Prieš keletą savaičių pasirodžius pranešimams apie vienas po kito Aerbus 380 lainerių variklių rimtus sutrikimus, kilo panika: ko vertas Rolls Royce? Laineriuose gedo Rolls Royce Trent varikliai. Rolls Royce buvo priverstas, pakelti markei, užsakyti pateisinamuosius straipsnius. The Economist pasirodė keistas straipsniokas, pranešantis, kad neįmanoma aviabilietuose nurodyti lektuvo variklių modelį. Klientai tiesiog supanikavo. Vos pavyko atsispirti pagundai patalpinti komentarą su pajuoka, jog tokiu atvėju žurnalistui derėtų siūlyti keleiviams atsisakyti skrydžių ir keliauti nuosavais Rolls Royce. Žodžiu, tokios problemos iškilo pas anglų kompaniją, visada pasižymėjusią ypatingu variklių patikimumu.

Dabar šiek tiek apie automobilius. Rolls Royce automobiliai visada kėlė susidomėjimą dėl savo patrauklios klasikinės išvaizdos, daug kuo primenančios pirmąsias Pobiedas, Moskvičius bei Volgas. Antras dalykas, kuris rūpėdavo, tai ar tikrai jie tokie patikimi? Padevėti Rolls Royce automobiliai nėra brangus, duos dievas, gal pavyks juos ir išbandyti. O šiandieną, vienoje iš tarpuvarčių, teko aptikti Rolls Royce Silver Shadow II. Klasikinis modelis ištisoje autoindustrijos istorijoje. Fotografijos pateikiamos žemiau.

„Labas, Lietuva!“ virtuvė: bedana

Tai uzbekiškas patiekalas. Moore Street mėsinėje pasirodžius putpelėms buvo sunku atsispirti pagundai pasigaminti pačiam. Technologija paprasta: jos farširuojamos avienos faršu ir kepamos orkaitėje, Būtinas prieskonis zira, angl. Tumin Whole. Ji irgi parduodama ten pat, Moore Street, pas negrus. Galima įmesti kiaušinį į faršą, žinoma. Pamarinuoti galima valandžiukę alyvų aliejuje. Dviems putpelėms reikia 200 gr. avienos faršo bei poros žiupsnių ziros.

Paruoštos kepti putpelės

Štai, iškeptos

Zira

Politines įžvalgas atrandant

Beeinant šiandien gatve, sekantis įvaizdis buvo atrastas iškabintas afrikiečių – nepriklausoma Lietuva. Ir valstybės forma panaši ir vėliavos spalvos tapačios. Tik paspausta truputi. Štai jums ir „LT identitetas“ (© I. Ševiakovaitė). Padaryta V. Landsbergiui pagal V. Landsbergio užsakymą.

Lietuvos indentiteto ištakos Dublino gatvėje

O šios „LT identiteto“ gerbėjos, pasirodo, yra iš Zimbabvės.

Zimbabvietės