Prieš keletą pasirodė pranešimai apie LANVA pimpio Vytayto Simanavičiaus, kitaip dar vadinamu „Megztuku“, „žygdarbius“ programinės įrangos jūroje. „Megztukas“ yra gerai žinomas visiems, ypač po to, kai pražioplino Vilniuje tarptautinį „piratų“ sąskrydį – atrodytų, tik kviesk policijos įgulas ir tupdyk kartu su įkalčiais, bet ne, „Megztukas“ akis į akį su „piratais“ susitikti neišdriso. Vytautas Simanavičius nutarė atsiimti savo kitokiu būdu: neperseniausiai visi išgirdo apie nerealiai bauginančiu, „Megztuko“ akimis turinčiu būti, įvykiu: LANVA perdavė policijai IP adresus!!! Publika turėtų suklusti: siaubas! Kas dabar bus??? Neatkreipiau daug dėmesio į šį įvykį, nes nuojauta buvo, kad ir šį kartą tebus eilinis „Megztuko“ susišikimas, rezultate ko, sukelsiantis juoką vartotojams. Neužilgo pradėjo kilti klausimai žiniasklaidoje: kas perdave Vytao Simanavičiaus debilų chebrai IP adresus? – Pasirodo, niekas. Ar buvo duota sankcija nusikalstamai veiklai arba jos imitavimui? – Nei teismas, nei prokuratūra tokių leidimų nedavė. Tai kaip, visgi, „Megztukas“ sugebėjo pasiekti tokį stulbinantį laimikį? Pasirodo, elementariai, Vatsonai: „Megztukas“ nusikalstamą veiklą vykdė pats (arba ją imitavo)! Nepaisant to, kad jokių sankcijų LANVA nebuvo suteikta, „Megztukas“ nutarė pasinaudoti VSD senu metodu, kuris buvo naudojamas sugauti „šnipą“ Joniką, LANVA tiesiog pasiėmė torentą iš Linkomanijos ir pradėjo pumpuoti Mikrosofto operacinę sistemą patys, ha ha ha ha ha ha! Nu nerealiai viskas paprasta ir juokinga iki ašarų! Taip „Megztukas“, pradėjęs pumpuoti nelicenzijuotą Mikrosofto operacinę sistema, atsivertė savo torento ypatybių laukelį ir nusirašė visu prisijungusių prie torento vartotojų IP adresus! Perrašęs ant švaraus lapo, juos išdidžiai nunešė į policiją, garsiai trimituodamas, kad sugavo pagaliau! (Savo IP, savaime aišku, sąrašan neįrašė) Nu nerealus kadras yra „Megztukas“! „Labas, Lietuva!“ norėtų užduoti vieną klausimą Vytautui Simanavičiui: kas suteikė LANVA leidimą nusikalstamai veiklai, jei jau taip? Nors tai beprasmiška. Kažin, ar galima ką nors logiško išgirsti iš puspročio, užsiimančio nežinia kokia veikla – piratų gaudymu. Dar priedo – sausumos. Žemiau paveikslėlyje galima pamatyti, kaip atrodo IP adresų sąrašas bet kuriame torente.
IP torento naudotojų adresus galima aptikti kiekvienoje torentų kliento programoje
Būdama kokių 16-os Ieva Ševiakovaitė, tada, dar begyvendama Naujojoje Vilnioje, turėjo atsitikimą. Namuose kartu su Ieva gyveno Rudis – anglų seteris, tuo laiku jau gerokai nukaršęs. Ieva kartą, išleidusi Rudį laukan pasivaikščioti, pamiršo pririšti šunėką prie pavadėlio. Ieva ėjo per Parko gatvę, Rudis palaidas buvo, dėl savo prasto regėjimo nesužiūrėjo gatvėje mašinos ir nelaimė atėjo pas jį: mašina jį parbloškė ir Rudis atidavė kvapą. Ieva tuo metu buvo kitoje gatvės pusėje ir išplėtusi akis stebėjo nelaimę, įvykusią dėl jos paties aplaidumo. Ir ką gi padarė jaunoji būsimoji dizainerė vėliau? Nesitverdama pykčiu ir negalėdama pripažinti savo kaltės dėl Rudžio žūties, ji nubėga namo ir keršto planas gimsta jos galvoje. Neužilgo Ievos Ševiakovaitės rankose atsiranda peilis ir kaimyno (Rudį numušė, pasirodo, kaimynas, laikęs automobilį šalimais kieme) automobilio padangos praranda įprastą formą. Namie, pasigyrusi apie atliktą „žygdarbį“, Ieva sulaukia pagyrų ir priversta patikinti, kad niekas nematė. Kaip pagalvoji, tai gerai, kad kaimynas peilio sulaukė tik į padangas. O juk galėjo ir į šonkaulius…
Kreivarankis parašė komentarą priešpaskutiniame įraše; užmetus akį į jo dienraštį buvo aptikta gerai pažįstama pavardė – Šliogeris. Arvydas Šliogeris yra gerai žinomas su savo niekine filosofija. Teko nemažai jo ir jo verstų knygų perskaityti. Nežinau ir nenoriu vertinti jo filosofiją. Tai šūdina, niekinga filosofija. Arvydas Šliogeris padarė didelį darbą – sugebėjo legitimizuoti F. Nyčės nihilizmą! O tai didelis ačiū jam! Bet… Reikėtų pažvelgti į jį iš kitos pusės: kokia yra filosofo funkcija? Malti nesąmones savo galvoje izoliavus nuo pasaulio ir pateikti jas plačiai publikai; publika skaito, katučių ploja, iš džiaugsmo dejuoja; kada iš tokios filosofijos jokios naudos (praktine prasme, tai tiesiog tuščia, beprasmiška filosofija), kaip buvo E. Kanto atvėju? E. Kantas įdomus, žavintis, pritraukiantis; bet domėtis juo – tai tuščias laiko leidimo laikas! E. Kantas nesugebėjo parašyti nieko, kas gali būti aktualu pasaulyje (praktiškai pritaikoma ar iš praktikos pritaikyta), gal todėl jo filosofija buvo pavadinta transcendencine. Hare Krišna! Hare Rama! Tas pats bybis!
Kas kita – A. Šliogeris. Norėtusi pavadinti jį niekšeliu. Bet, stop! Filosofo funkcija yra stebėti (reflektuoti) pasaulį, jį analizuoti ir galų gale – sintezuoti, pateikiant sintezę (o ne sušiktą analizę) savo filosofijos formoje. Taip darė graikai, taip daro prancūzų postmodernistai ir taip daro Arvydas Šliogeris. (Kažkada dėl savo tuštybės galvojau, kad nieko nėra filosofijoje verta apart graikų ir vokiečių klasikinės. Kaip suklysta buvo! Nors ji traukia!)
Problemos esmė labai paprasta: Arvydas Šliogeris sugebėjo atspindėti pastarojo Lietuvos laikmečio, pavadinkime jį „nepriklausoma Lietuva“, dvasią. „Alfa ir omega“, knyga, sugebėjusi įteisinti F. Nyčės antžmogio ir nihilizmo teorijas kaip teisiškai priimtinas gyvenime, gimė gerokai po „nepriklausomos“ Lietuvos „atkūrimo“; nėra jokios abejonės, kad autorius aprašė būtent pastarųjų laikų tautos pochujistinę mąstyseną. Niekšelis, galima būtų pasakyti! Bet ne A. Šliogeris kaltas dėl to. Tai tiesiog Lietuvos kaip valstybės ir jos gyventojų buities bei būties sunaikinimo ir įžengimo į vadinamąją „nepriklausomą Lietuvą“, laikmečio dvasios refleksija ir sintezės išdava. Skaitykit A. Šliogerį, gerbiamieji, bet ne juo baisėkites. Baisėtis reikia V. Landsbergio ir jo nusikaltėliškos klikos, vadinamos signatarais, veikla ir mąstysena. Reikia pabandyti reflektuoti jų veiklos rezultatus! A. Šliogerio atrasta nihilistinė nesiskaitymo su niekuo filosofija – tai jų veiklos išdava, tai „nepriklausomos Lietuvos“ apnuoginta dvasia. O pats A. Šliogeris čia ne prie ko. Tai tiesiog žmogus savo vietoje, savo laiku, stovėjęs nuošalėje ir viską stebėjęs ir stebintis. Praėjus laikui – viską užrašęs ir perdavęs po savęs einančiai kartai, kad padėti suprasti, kas tai per gyvenimas buvo sukurtas signatarų dėka lietuvių tautai.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas šiandieną gavo priekaištų iš supuvusių konservų partijos narių (kartu su įteisintais puspročiais – krikščionimis), kad nesugebėjo nureketuoti Rusijos susitikimo su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu metu. V. Landsbergio klika reikalauja nei daug nei mažai – 80 milijardų litų, nes Lietuvoje nėra daugiau ką vogti. V. Ušackas susišiko ir neišdrįso užsiminti S. Lavrovui apie „skolą“. Šią progą norėtusi pateikti vieno komentatoriaus nuomonę apie šią eilinę kriminalinę konservatorių iniciatyvą,
Bybį dėjau ant konservų!
Kad jie visi liktų
Su vienu centu!
Geras palinkėjimas, tiesa? Iš tiesų norėtusi, kad su jais atsitiktų kas nors dar baisesnio, nes iki šiol su vienu centu pasilieka tik liaudis. Bet ji pati kalta, kad iki šiol renka konservatorius ir leidžia durninti save save naiviomis pasakaitėmis.
Drąsius Kedys pamažu tampa lietuviško nacionalinio folkloro dalyviu. Jau pasirodė lietuviškuose komiksuose.
Nežinomo autoriaus apsakymas, o gal būt – ištrauka iš būsimo romano apie niūrią ir neišgalvotą V. Landsbergio sukurto adamko – pedofilinio rėžimo nusikaltimų tikrovę Lietuvoje.
Kartą važiavome su Drąsiumi į Vilnių. Staiga kelią pastojo prabangių limuzinų eskortas. Iš jo iššoko keletas automatais ginkluotų smogikų. Visi jie buvo juodomis kaukėmis. Akimirksniu jie mus apsupo. Tada iš mašinos išlipo aukštas lieknas vyras su kauke, pro kurią matėsi šviesūs plaukai. Jis priėjo prie Drąsiaus ir, stvėręs jį už violetinių markškinėlių, suriko: „Pilieti Drąsiau Kedy! Tai ką, bandai su pedofilu tinklu kovoti?“ Drąsius sukandęs dantis tylėjo. Tada blondinas dviem pirštais išpešė Drąsiui iš plaukuotos krūtinės kuokštą juodų plaukų. Drąsius nuraudo, išsitraukė iš už diržo savo „Beretą“ ir sušukęs: „Pyzdec, chana pedofilams!“, šovė tris ispėjamuosius šūvius į orą. Visi užpuolikai nusigando ir leidosi bėgti link savo prabangių limuzinų. Dar spėjome pamatyti, kad ant vieno limuzino šono buvo užrašas „Ratura“ ar panašiai – gerai neįskaitėm. Viename iš limuzinų verkė kelios gal kokių 4 ar 5 metų nurengtos mergaitės – jos praše pagalbos, bet mes negalėjome joms padėti. Jie visi skubiai nuvažiavo, o Drąsius, stvėręs iš bagažinės savo vinčesterį, šovė iš jo į orą tris kartus. Drąsiaus rankos drebėjo. Mes abu tylėjome. Švietė mėnulis. Abu užsirūkėme. Visa tai stebėjo Drąsiaus 4 metukų duktė – ji sėdėjo mašinoje. Kai įlipome važiuoti toliau, megaitė pasakė: „Tėveli, man nekyla jokių abėjonių, kad tas šviesiaplaukis asmuo su kauke, buvo ne kas kitas, kaip orgijose dalyvaudavęs Aidas“. Drąsius sustabdė mašiną ir pažvelgęs į savo dukterį sugriežė dantimis. Jis tik pasake: „Nesielvartauk dukrelę, ateis laikas ir šioje žemėje neliks nei vieno pedofilo“ . Kai važiavome toliau, pro atidarytą mašinos langą mus pasiekdavo tai šen tai ten pasigirstantys pedofilų prievartaujamų vaikų klyksmai ir gašlios pedofilų dejonės. Drąsiaus dukra užsikimso ausis, ji negalėjo viso to klausyti. Drąsius tyliai pasake: „Uždaryk tą langą nach…“ ir paspaudė aksceleratorių.
Yahoo uždaro Geocities nemokamų tiklalapių paslaugą, Ha ha ha, galas atėjo Ievos Ševiakovaitės tėvų buto nuomos verslui: per savo www.guestshouses.info ji gaus šūdą, nes kainos palyginti labai aukštos, o ir per vienintelį (dabar jau) In Your Pocket užsakymų ateina ne kažin kiek daug. Į www.guestshouses.info žiniatinklyje neveda jokių galų. Ambicija sušikti mano iš geros valios padarytą darbą kainavo labai daug: vien advokatui Mažvydui Mažonui sumokejo kelis tūkstančius, kad tik man nemokėti ir ką laimėjo? Tėvas nuvarytas į kapus, motina susilaužo sprandą ir metų metus gyvena pirmuonio būsenoje (ar dar gyva?), o dabar ir Geocities užsidaro. Ha ha ha, ką ji laimėjo su „įžymiuoju“ operatoriumi? Momentinį pasitenkinimą dėl savo tariamo pranašumo, ha ha ha! O dabar ateina dar viena bėda. Aukštos technologijos irgi turi tendenciją keistis, Kai kam, nepasiruošusiems, tokie pokyčiai gali atnešti finansinių problemų – iš kur ji dabar gaus lankytojus savo Trakų 15-5 butui (kuris, lygtai, areštuotas už skolas)?
Ievos Ševiakovaitės tėvai Viačeslavas Ševiakovas ir Veronika Ščukauskaitė. Veronika paslysta visai šalia pat ir nusilaužia sprandą neužilgo gavus laišką su tekstu „Anuška jau sudaužė stiklainį ir išliejo aliejų“. „Labas, Lietuva!“ skelbia konkursą atspėti, kas yra originalus šių žodžių autorius ir kokiame kontekste jie buvo paminėti primą kartą. Pirmąjam atspėjusiam „Labas, Lietuva!“ išsiūs įrėmintą propagandinį „Ir tu patikėjai Landsbergiu?“ abrozdą. Atsakymus prasome pateikti komentaruose arba siūsti ziniatinklis@gmail.com.
DUALphone 3088 bazė
Nors ir buvau rašęs apie SKYPE, visgi sunku patikėti pačiam buvo, kad mentai, tesugebantys sekioti komentatorių IP adresus Lietuvos areale, būtų įgalėję atfiltruoti SKYPE`s paketus, atseit, nuvedusius iki Henriko Daktaro personalinio kompiuterio IP adreso. Lengviau patikėti, kad buvo įdėtas radijo švyturėlis už automobilio bamperio kur nors. Todėl, kada totaliai nusibodo papildinėti mobiliojo ryšio telefono saskaitą, amžinai alkaną, buvo nutarta pamažu atsisakyti mobiliojo ryšio telefono (erzinačios ir be pagrindo užkeltos kainos, primityvi technologija, kylanti paranoja dėl pasiklausymo galimybės – visgi, tai yra radijo bangos) ir pasieškoti alternatyvos. Globalstar pasiūlė palydovinio ryšio paslaugą su palyginti nedidele kaina: mėnesinis mokestis 35 eurai plius PVM, į kurį įeina neriboti pokalbiai Europoje (dėl Lietuvos reikia derėtis) bei žiniatinklio ryšys, bet dėl lėto žiniatinklio ryšio bei brangaus telefono aparato kainos teko Globalstaro atsisakyti, juolab, kad sekančiais metais jie planuoja paleisti naujus palydovus ir pateikti naujas supertechnologiškas paslaugas. Taigi, daug neieškant, beliko SKYPE. SKYPE su Ubuntu nenoriai draugauja – nepaisant to, kad yra speciali programa, pritaikyta Ubuntu, SKYPE atsisakydavo perduoti garsus, reikalaudama kažkokių naujų nustatymų. Išleidus keletą dešimčių eurų beprasmiškiems akcesuarų pirkimams, beliko tik susikeikti ir nuleisti rankas. SKYPE – žmonių nelaimė, tokiais paguodos žodžiais teko raminti save. (Nors, tiesa sakant, vieną kartą pavyko porą valandų papliurpti su blogere, panorusia pasikalbėti – jos balsas per hi-end Sergejevo stiprintuvą buvo jaudinantis, bet dėl nerealiai užpainiotų konfigūracijos nustatymų, turėjau kalbėti į kamerą, kuri neveikė, tačiau atstojo mikrofoną.) Buvo nutarta po ilgų dvėjonių atsisakyti padorios sumos pinigų (kuri vis tiek būtų buvusi nusavinta mobilių telefonų pardavėjų užėjus telefono apžiūrėjimo-įvertinimo-atnaujinimo-pirkimo psichozei). Skype.com pasiūlė kompiuterio nereikalaujantį DUALphone 3088, kuris netruko pasirodyti ant stalo. 
Yra sunku įvertinti šį telefono aparatą, veikianti kaip paprasto telefono linijoje, taip ir programinėje telefonijoje (tai mano sugalvotas terminas). Aparatas yra gavęs „2007 metų Danijos produkto“ apdovanojimą. Telefono išvaizda ir naudojimosi patogumas yra puikūs, garso kokybė yra puiki (SKYPE pokalbių kokybė yra pastebimai geresnė už mobilaus ryšio – toks pirmas įspūdis naudojantis aparatu DUALphone 3088). Aparatas sudarytas iš dviejų modulių: bazės ir telefono kroviklio. Bazė – nieko nesakanti daili plokštė, tinkanti bet kokiame interjere ant stato arba kabinama ant sienos, kurios gale yra RJ-11 jungtis, skirta įprastai telefonijai ir RJ-45, skirta laidui į modemą, hubą etc. bei maitinimas. Plokštės priekyje dega didelė neoninė raudona lempa. Pats kroviklis yra nieko nesakanti docking stotis su raudonu LED`u, skirta pakrovimui ir šiaip tefefono saugojimui. Telefono nustatymas – prisijungimas prie tinklo ir pačios SKYPE`s vartotojo vardo yra gana paprastas, nesudėtingas: tereikia tik nustatyti tinklo IP adreso tipą (dinaminis ar statinis, pastaruoju atvėju, teks nurodyti IP adresą ir kitus tinklo atributus) bei SKYPE`s vartotojo atributus. Toliau rūpesčius dėl prisijungimo galima pamiršti – telefonas padaro viską pats. Telefono ragelis yra malonios išvaizdos su specifiniu danišku apipavidalinimu – krenta į akis plastmasės kokybė bei solidi spalva, lengvas svoris, pagal kurį galima nuspėti, jog sunkiausia ragelio dalis yra dvi daugkartinio naudojimo baterijos ir labai solidi forma, momentaliai susiliejanti su delnu. Yra kaip ir nematomas gana didelis kabliukas, skirtas užsikišti telefoną už diržo ar kišenės. Ekranas spalvotas, nieko nesiskiriantis, be prabangos požymių. Ekrano centre, esant ryšiui, pastoviai dega SKYPE`s vartotojo sąskaitos sumos likutis. Ryšiumi su tuo, kad telefonas yra programinis, bei reikalaujantis pastovaus ryšio su SKYPE`s vartotojo duomenimis serveryje, sukant kontaktų juostą yra šiokia tokia nežymi uždelsa, lyginant su mobiliuoju telefonu. Naudojimasis telefonu yra paprastesnis nei mobiliuoju telefonu, gal dėl to, kad nėra įvairių idiotiškų funkcijų, nieko bendro neturinčių su pačiu skambinimu ir skirtų primasinti pirkėją bei užkelti kainą.
Bet, DUALphone 3088 turi vieną kritinį trūkumą ir vieną kiek mažesnį. DUALphone 3088 negali siūsti SMS žinučių, nepaisant to, kad SKYPE šią gyvybiškai svarbią galimybę turi. Reikia tikėti, kad šis trūkumas bus išspręstas artimiausiu metu gamintojui atnaujinus telefono programinę įrangą. Aparatas taip pat neturi SKYPE tekstinių pokalbių galimybės (tiesa sakant, telefono rageliu ja naudotis būtų pakankamai sunku).
DUALphone 3088 telefono ragelis
DUALphone 3088 privalumai:
- Nepriekaištinga išvaizda
- Lengvi nustatymai
- Patogus naudoti
- Lengvai prisijaukinamas, gali veikti kaip pereinamasis iš įprastosios į programinę telefoniją aparatas nepatikliesiams
DUALphone 3088 trūkumai:
- SMS trūkumas
- SKYPE tekstinių pokalbių trūkumas
- Palyginti su įprastais telefono aparatais nežema kaina
SKYPE ryšio kompiuterio nereikalaujantis aparatas galėtų būti gana patrauklus ir įdomus kontorų darbuotojams, bei visoms močiutėms, geidaujančioms turėti pigesnį ryšį su pašnekovais, tačiau nemokančiomis (ar nenorinčiomis) naudotis kompiuteriais.
- „Galimas dalykas, kad yra būtina sugrąžinti į senąją vietą Stalino paminklą metro stotyje „Kurskas“.“ – tuo įsitikinęs Maskvos vyriausiasis architektas Aleksandras Kuzminas. – „Nesu stalinistas, bet su pagarba atsinešu į iki manęs dirbusių žmonių kūrybą.“ – teigia Aleksandras Kuzminas. Jam galima tik pritarti ir pareikšti padėką už sveiką iniciatyvą. O kartu ir pašaipą Lietuvos ultraliberaliems „istorikams“, niekaip nesugebančiams surasti pagrindo pasakaitėms apie tariamas Josifo Stalino nukankintas „Lietuvos aukas“. Norisi priminti, kad J. Stalino dėka prijungtos prie Lietuvos TSR žemės padidino Lietuvos gyventojų skaičių geru puse milijonu.
Originalus paminklas Josifui Visarionovičiui Stalinui, stovėjęs Maskvos metro „Kursko“ stotyje iki prasidėjus antistalininei isterijai.
Michailas Gorbačiovas. Žmogus, kurio veiklos pasekmės gali būti prilyginamos su Adolfo Hitlerio veikla
Hitleris Nr. 2 – toks gali būti neoficialus debilo, sugriovusio milžinišką šalį dėl ambicijos „gyventi kaip jie“ ir palikusio neviltyje ir be ateities dešimtis milijonų gyventojų, vardas. Michailo Gorbačiovo aukos yra ne išgalvotos ar išpūstos, kaip Josifo Stalino atvėju. M. Gorbačiovo aukas galima pamatyti šiandieną visur, net toje pačioje Lietuvoje. Užtenktų tik praeiti miestelių bei kaimų gatvėmis ir pažiūrėti į žmonių veidus. Michailo Gorbačiovo pradėta demokratizacija sunaikino šimtus tūkstančių žmonių ir milijonus paliko neviltyje. Šis žmogus – tai daugiau nei padugnė, tai išgama visais šio žodžio reikšmių aspektais. Jo padaryti darbai gali būti tesulyginami gal tik su Adolfo Hitlerio nusikaltimais. Jo atliktos piktadarybės tarybinės liaudies atžvilgiu tik įgauna pagreitį ir jų pražūtį atnešusios pasekmės laukia visų mūsų ateityje. Vakar šis žmogus – monstras, atvėręs kelią politinėms išgamoms, tokioms, kaip Vytautas Landsbergis ir Co., davė interviu radijui „Laisvoji Europa“. M. Gorbačiovas didžiąją pokalbio dalį skyrė Rusijos politikai, kurią jis vis dar norėtų pertvarkyti, tačiau atsakė į keletą klausimų, liečiančių TSRS sunaikinimą:
…
- Jus iki šiol kaltina sugriovus Tarybų Sajungą?
- Šis klausimas aiškus – sugrioviau…
- Sugrįžkime 20 metų atgal, į 1989 metų spalį…
- 1989 metai – tai ypatingas posūkio taškas, privedęs prie šaltojo karo pabaigos.
- Ar nekyla galvoje mintis, kad jūs tada kažkur tai klydote?
- Prie ko čia aš? Visas pasaulis tada keitėsi.
- Bet prie Leonido Iljičio Brežnevo kažkodėl tai nelabai keitėsi?
- Ne, aš neatsisakau, kad aš ranką prie to pridėjau. Bet kas buvo, tas buvo: kažkur atsilikom, kažkur aplenkėm, kitoj vietoj, politikų žodžiais tariant – kažkam į snukį nedavėm.
…
Šis žmogus, panorėjęs padaryti TSRS kaip pas juos, tapo nelaimės simboliu. Naivūs lietuviai, panorėję gyventi kaip Amerikoje, leido sugriauti Lietuvos infrastruktūras, faktiškai, be jokių išimčių. Kiek dar Lietuvoje diriguos parsidavėliai, nurodinėjantys veiklos kryptys pagal jų nurodymus?
