Nelaimės kelrodis: Kšištofas Kukulka (Krzysztof Kukulka) O.F.M.

Vienuolis „tėvas“ Kšištofas Kukulka (Krzysztof Kukulka) O.F.M. Parasitus. Tai bene geriausias asmuo norinčiam iki pagrindų sunaikinti savo gyvenimą.

Norėtusi pristatyti vieną asmenį, palikusi neišdildomą pėdsaką mano gyvenime: tai pranciškonas Kšištofas Kukulka (Krzystof Kukulka) O.F.M., dar vertėtų pridėti – Parasitus. Su juo gyvenimas suvedė prieš gerus 12 metų, ir šis susitikimas mano iki tol, palyginti ramaus ir daug maž aptvarkyto gyvenimo griūties priežastimi. Aptarti šį lenką būtų gana nesudėtinga: tipiškas dvasininkas. iPhone tuometinio lygmens telefonas, naujutėlaitis džipas – kaip ir priklauso – visi dvasininkui basakojui vienuoliui priklausantys atributai. Ir skurdus apavas. Buvau durnas ir naivus, savaime aišku, dvasiniais dalykais lengvai susižavintis. Oh, dvasingumas, охуительная вещ! Koks durnelis nesusižavėtų. Mokykloje buvau atsakingas už ateizmą, bet dėl prastos auklėtojos (Eugenija Martynėnienė, ji po metų atsisakė mūsų klasės) normalių religyjotyros pagrindų taip ir neteko gauti (kaip ir anglų kalbos, dėja). O čia – Šventasis Raštas, Brevijorijaus giedojimas, jomajo, tai gi šitokis kaifas! Kas gi galėtų nesusižavėti! Nebent tik sveiko proto moteriškės. Vesperae. Uh! Nugi ar gali geresnė priemonė pakelti tikėjimą? Žodžiu, toks vartojimas, anksčiau ar vėliau priveda prie gyvenimo degeneracijos. „Religinis fanatizmas.“ Tikroji problemos esmė, tai dėmesio nukreipimas nuo šeimos problemų, kažkur į viršų, kuris sukelia teisėtą artimųjų pasipiktinimą dėl atsiradusio dėmesio deficito. Nesugebėjimas suprasti šios elementarios problemos sukelia šeimos skilimus. Viena estuke pusiau lietuvė Audra Mišinitė skundėsi, kad jai teko išsiskirti su vaikinu, su kuriuo ji draugavo ilgą laiką, dėl to, kad jis patikėjo į Krišną. Tikėjimas į Krišną – tai eilinis briedas, grindžiamas Bhagavagita, palyginti nedideliu įdomiu kūriniu (atmetus aiškinimus) apie dviejų brolių giminių kovą dėl valdžios. Žodžiu, tai pasaka, legenda, neturinti nieko bendro su realiu gyvenimu. Lygiai kaip ir kitos šventos knygos, spekuliavimas kurių tematika, tampa tik verslo objektu. Lygiai taip Kšištofas. Nusimetęs paskutinius atsakomybės likučius, klajoja po pasaulį ir, apsistojęs post-komunistinėje šalyje su islamiška kultūra, nes tik ten žmogus gali daug maž komfortabiliai gyventi, skelbia gyvenimo erozijos pagrindus, nepraleisdamas progos apkeikti islamą ir čia pat buvusį komunizmą.

Paieškos

Generalinis prokuroras Algimantas Valantinas atsistatydina. Dalka nepabūgo. Net jeigu ji pasiryžtų prisipažinti, kad melavo – daug neprarastų. Seksualinis šantažas – tai taip klasiška. Bet šiais galas žino kokiais laikais, kad ir pirmosios ledi asmeninio gyvenimo subtilybės kažin ar sukeltų šoką. Meluoti nėra nuodemė. Net ir pedofilų užtarėjų knygoje, vadinamoje „Evangelija“ nėra melas paminėtas kaip blogis. Tikslesnis įsakymo „nemeluok“ nurodymas skamba kaip „не лжесвидетельствуй“. Turima omenyje, apie savo artimą. Juk anekdotai sako tiesą, o bankrotų beviltiški bandymai išplaukti sukeltų šimtąkart didesnę pašaipą. Ar net daugiau.

Mergina iš Šiaurinės Dublino pusės

Kas skiria žmones ir gyvulius? Upė Lifė. Tokia yra liaudies išmintis apie Dubliną. Iš ties, sunku kalbėti apie Dublino gyventojus. Airiai ištisus šimtmečius buvo pačios ūbagiškiausios tautos Europoje atstovai. Situacija pradėjo keistis visai nesenai, tik 1994-iais metais. Prezidentė Mary McAleese yra prisipažinusi, kad kada ji buvo maža mergaitė, Airija buvo tik trečio pasaulio šalis. Ji nemelavo. Nesenai ji minėjo, kad „Airija žengia per istorinio persilaužimo slenkstį“. Ji turėjo finansinę šalies padėtį. Visi buvo pilni optimizmo, iki žmogus sukūręs „ekoniminį stebuklą“ buvo išverstas iš premjero posto, o vietoj jo atsistojo vadinamas „Didelis užsiignoravęs nuopisa iš Ofalio“ (BIFFO – Big Ignorant Fuck from Offally). Tada per radiją pradėjo piltis šūdas apie tai, kad yra logiška pradėti kurti visuomenes klases (iki tol šalis buvo ištisa ūbagų šalimi) ir visuomenėje prasidėjo darytis įvairios nesąmonės. Pradžia viso to buvo farsas su Lisabonos referendumu. Bet ne apie tai norėtusi dabar, o apie kiek linksmesnius dalykus. TSRS kvailiausia tauta buvo čiukčiai, iš kurios daug kas šaipėsi, kūrė anekdotus, bet, reikia pripažinti, pykčio nejautė. Neapsiriksiu sakydamas, kad Europos čiukčiai yra airiai. Airių išsilavinimo lygis yra apgailėtinas ir tai neturėtų šokiruoti. Per 14-ką metų sukurti galingą švietimo ir mokslo bei socialinę infrastruktūrą sugebėjo tiktai Josifas Visarionovičius Stalinas, o airiai jo neturėjo, jie turėjo tikrai respublikoną Bertie Ahern. Manau, naivu tikėtis, kad respublikonas siektų tokių pat tikslų, kaip komunistas – revoliucionierius. Išeitų, kad nedaug kas pasikeitė. Tam, kad airiai nustotu šikti vienas ant kitų, buvo sugalvotas planas „Make Ireland your home“ (Padaryk Airiją savo namais). Tikroji šio plano idėja buvo nukreipti tarpusavio neapykantos jausmą nuo vienas kito tautos tarpe, nes airiai niekada tarp savęs nesugebėjo sugyventi nuo pat respublikos susikūrimo pradžios, į užsieniečius. Yra labai sunku gyventi tokioje net tarpusavyje užsiizoliavusioje šalyje, kaip Airija. Ši tauta, faktiškai neturi jokio bendro sugyvenimo tikslo, ir yra palaikoma vien tik Irish Pride – tautinio tarpusavio palaikimo sunkiomis išgyvenimo sąlygomis idėjų kurios buvo vykdomos 70-aisiais. Jos skamba taip: mes nieko neturime, bet mes esame airiai ir išdidūs. Maždaug, kaip homoseksualistų propaguojamoje Homosexual Pride. Šios idijotiškos idėjos yra pagrindiniu kliuviniu, kurios neleidžia surasti bendro sąlyčio visuomenėje. Airijoje nedaug pedikų, nes daugumoje airių yra impotentai nuo prigimties, tačiau dabar yra aktyviai vykdoma homoseksualinė propaganda, diegiama užsienio kapitalo atstovų. Pasipriešinti šiai agitacijai airiai nesugeba, nes visa šalis gyvena tik iš užsienio kompanijų pagaminamo produkto. Airiai yra varomi tiktai pavydo. Šios šalies sostinė tradiciškai yra pasidalijusi į dvi puses, socialiai labai skirtingas ir nepakenčiančias viena kitos – tai vadinamas Pietinis Dublinas, kurio gyventojai stengiasi išsidirbinėti prieš šiauriečius ypatingu anglų kalbos akcentu (būtent ši socialinė grupė buvo atsakinga už savo kalbos sunaikinimą 40-aisiais) ir Šiaurinis Dublinas, kurio kultūrinis vystymasis buvo kiek prastesnis, tačiau kurio gyventojai paniekinamai žiūrėjo į pietiečius, vadindami juos ne-airiais. Šiauriečių akcentas yra specifinis, nepakartojamas. Šiaurinio Dublino „kultūriniu-visuomeniniu“ centru buvo ir yra Balymunas, kurio vien pavadinimas šiurpulį keldavo Dublino gyventojams; palyginti nesenai, vienos gatvės, pavadintos Ballymoon Street ar tai Avenue gyventojai pareikalavo pakeisti pavadinimą, esą toks pavadinimas diskredituoja jų gyvenamosios vietos adresą respublikiniu masteliu. Taigi, Šiaurinis Dublinas. O štai ką sako apie Šiaurinio Dublinio gyventojus liaudiškas humoras, pavyktas surinkti žiniatinklyje iš vienos rusakalbio tinklaraščio. Anekdotai yra anglų kalba, tačiau nereikia galvoti, kad tai, kas juose aptariama yra toli gražu nuo tiesos.

Q: Two northside girls jump off a cliff. Who wins?
A: Society.
—
- Dvi merginos iš Šiaurinio Dublino pusės nušoka nuo uolos. Kas laimi?
- Visuomenė.
—
Q: What does a northside girl use as protection during sex?
A: A bus shelter.
—
- Ką Šiaurinio Dublino merginos vartoja apsisaugoti sekso metu?
- Neuždarytą autobusą.
—
Q: What do you call a 30 year old northside girl?
A: Granny.
—
- Kaip vadinam 30-ies metų mergina iš Šiaurinio Dublino?
- Senute.
—
Q: Why did the northside girl cross the road?
A: To start a fight with a complete stranger for no reason whatsoever.
—
- Kam mergina iš Šiaurinio Dublino kerta kelia?
- Kad pabaigtų muštynes su nepažįstamuoju pradėtas be jokios priežasties.
—
Q: What do you call a northside girl in a white tracksuit?
A: The bride.
—
- Kaip vadinama mergina iš Šiaurinio Dublino su baltu sportiniu kostiumu?
- Nuotaka.
—
Q: What’s the first question during an northside quiz night?
A: What you looking at??
—
- Koks yra pirmasis klausimas „Kas? Kur? Kada?“ vakaro metu Šiauriniame Dubline?
- Kur tu žiūri?
—
Q: Two northside kids in a car without any music – who is driving?
A: The Garda.
—
- Du vaikai iš Šiaurinio Dublino sėdi automobilyje be jokios muzikos. Kas vairuoja?
- Policija, žinoma.
—
Q: What’s the difference between a northside boy and a northside girl?
A: A northside girl has a higher sperm count.
—
- Kame skirtumas tarp vaikino iš Šiaurinio Dublino ir merginos?
- Pas merginą iš Šiarinio Dublino didesnis spermos kiekis.
—
Q: Three northside youths drive over a cliff in a Ford. What is wrong?
A: The car seats four.
—
- Trys jaunuoliai iš Šiaurinio Dublino, sėdintys Forde nusirita nuo uolos skardžio. Kas negerai?
- Automobilyje juk keturios vietos.
—
Q: What’s the most confusing day in northside ?
A: Fathers day!
—
- Kokia labiausiai nervuojanti diena Šiauriniame Dubline?
- Tėvo diena!
—
Q: How do people know Jesus wasn’t born in northside ?
A: You try finding 3 wise men and a virgin there!
—
- Kaip žmonės suprato, kad Jėzus tikrai negimė Šiaurinėje Dublino pusėje?
- Tu pabandyk surasti tris protingus žmones ir nekaltą merginą ten!
—
Q: How do you know that a northside girl has reached orgasm?
A: She drops her chips.
—
- Kaip nustatoma, kada mergina iš Šiaurinės Dublino pusės pasiekia orgazmą?
- Jai iškrenta bulvytės fri iš rankų.

Antausis Vašadzei

„Labas, Lietuva!“ jau rašė apie Gruzijos užsienio reikalų ministro Grigolo Vašadzės prašymą vadinti Gruziją ne Gruzija, o Georgija, esą Gruzijos pavadinimas atėjo iš niekur. Gruzinai, šiuo ruožtu, turėtų būti pradėti vadinami ne gruzinais, o georgais. Valstybinė lietuvių kalbos komisija reaguodama į Lietuvos užsienio ministerijos prašymą atsakė, kad toks Grigolo Vašadzės prašymas yra nepagrįstas ir nurodė garbingą Gruzijos pavadinimo kilmę, kurią parsidavę saakašistai įvairiausiais būdais, analogiškai padugnei Valdui Adamkui, bando sumenkinti. Komisija taip pat išaiškino, kad Gruzijos pavadinimas priklauso lietuvių kalbos vardyno paveldui, kuris yra apsaugotas komisijos nutarimais. Įdomu, kaip Lietuvos užsienio reikalų ministerijai pavyks pateisinti šį komisijos nutarimą Gruzijos užsienio reikalų ministrui.

Gyvenimo aksiomos

Vienintelio pastarųjų laikų, kaip anot Vytauto Landsbergio, pažangaus politiko Boriso Jelcino duktė Tatjana Jumaševa

Dievas yra. Labai dažnai už padarytas piktadarybes gamta paskiria atpildą ateinančiai piktadario kartai. Taip įvyko mano tėvui, kuris pasipriešindamas savo tėvų valiai vedė mano motiną-monstrą, kuri negalėjo pakęsti net savo vaikų. „Nieko tau neišeis.“ – jam taip buvo aiškinama tėvo ir motinos, tačiau jaunėlis net nenorėjo klausytis. Papuolęs į mikliai suregztą tinklą, nedaug pasidžiaugė ir po kelių metų jau važinėjo su pamušto šunioko galva. Net ir gimus antrąjam broliui, kada po kelių metų tapo dar aiškiau matoma, net plika akimi, kad nieko neišėjo (nes negalima tokioms moterims leisti gimdyti, kurios savo rankomis ir akimis taršo savo vaikus iki tragedijų), jis nesustojo (gal negalėjo, gal neišdrįso, gal nepanoro) sustabdyti savo maratono ir stūmė šeimyninį vėžimą toliau. Taip ėjo laikas. Augo nelaimingi vaikai. Kuriems suaugus, tėvas jau nebesidrovėjo pilti purvą ant savo vaikų: „Nieko tau neišėjo, nieko ir jam neišėjo!“ Čia apie mane ir mano brolį, ha ha ha! Padugnė! Priimčiau šiuos žodžius, kaip rimtą tėvo pergyvenimą, jeigu nebūčiau prisiminęs senelio jam analogiškų teigtų. Jei karas pralaimimas, reikia nusitempti su savimi kuo daugiau. Kieno šie žodžiai? Sun-tzu karo meno? Bet gal tokiu atvėju reikėtų pribaigti savo tėvą, kad su savimi pragaištin nesitemptų ir balastas, smengantis žemyn, atsikabintų? Uh, kaip man visa tai nusibodo! Štai pavyzdžiui vienintelio pažangaus, anot Vytauto Landsbergio, politiko Boriso Jelcino šeimos istorija. Anas numirė nuo gėrimo, kaip ir mano buvęs uošvis. O duktė Tatjana Jumaševa pagimdė Dauno sindromą. Senelis alkašas, o anūkas – daunas. Štai kokia vienintelio pastarųjų laikų pažangaus politiko, kaip anot Vytauto Landsbergio, šeimos linija. O man reikia tempti savo senelių verdiktą.

Ką tik gimę, bet jau pasmerkti. Iš dešinės - šio dienraščio autorius.

Vizitas į rojų

Klubas „Angels“ Leeson Street Dubline. Gera vieta išleisti daug pinigų.

Užvakar naktis praleista buvo, pasirodo, в проститутошной Angels. Pusrūsys Leeson Street. Įėjimas € 20. Servisas specifinis – užeiga valdoma triadų, taigi, viskas priklauso nuo to, ar will you get into touch or not. Atvirai pasakant, kiniečiai man yra labai problematiška tematika. Šį kartą kažkaip pavyko komfortiškai įsipaišyti į klubo atmosferą. Merginų buvo apie pusantro tuzino. Išvaizda nepriekaištinga, super. Buvo pora lietuvaičių Inga ir „Ema“. „Ema“ atsisakė kalbėtis, tačiau Inga buvo draugiška, jos įspūdinga krūtinė garantavo jaukią nuotaiką. Mes susiginčyjome vėliau: pasiūliau bonką šampano, jį atsisakė, vėliau pati man pradėjo siūlyti paimti bonką kartu su ja kartu, mes apsipykom ir, vienu žodžiu, abu pasiliko be nieko. Lietuviški santykiai. Sėdėjo dar Liza, pasirodo iš Estijos, kvapą gniaužanti mergytė, iki kurios Marinai Daščenkai toli gražu. Letargo būsenoje, kaip lėlė: „Ar nori eiti pašokti?“ – „Ačiū, ne. Nešoku.“ Tada nuliūsta. Jos nesugeba pakelti gyvenimo tonuso. Visai skirtingai nei negriukė Ailiš iš Kanados. Jos šiltų akių šiluma numirelį prikeltų. Kainos klube, uhhh! Stiklas gerimo – 8-10 eurų. Merginos panašiai. Gera vieta praleisti laiką. Superbrangi.

Anykščių šilelis

Šiokie tokie pokyčiai artėja šiame dienraštyje. Autoriui peržengus 35 metų ribą atsivėrė naujas gyvenimo etapas. Jeigu tai galima pavadinti atgimimu – tai geriausia tiesiog imti pistoletą ir nusišauti. Perėjus per įvairius gyvenimo klystkelius, galiu pasakyti tik viena: susitikus su problemomis geriausia pasitraukti į šalį. Kitaip tariant, pasidarė sunku gyventi – pasitrauk į Airiją ar dar kur nors. Kažkas tau pjauna gyvenimą – užmušk jį, sužalok arba pasitrauk į šalį. Žmogus durnas sutvėrimas, išgadintas visokių nesąmonių, kaip viltis, meilė etc. Šie dalykai neegzistuoja Vakarų pasaulyje. Kitas dalykas, kad dažnai tenka išlaukti laiką, pakol atsiras galimybė kur pasitraukti. Tai svarbus momentas, neturintis nieko bendro nei su viltimi ar dar kuo (žr. krikščioniškos vertybės). Jis priklauso nuo fizinės jėgos, ar užsispyrimo, bet jokiu būdu ne nuo vilties. Man teko 4 mėnesius pasirinkti savanorišką mirtį savo tėvų namuose, idant nepateisinti jų (tėvų, brolių, sesers) vilties, kad išeisiu savo noru. Buvo sunku gyventi, buvo didelė depresija, zero pinigų ir zero maisto. Kartą vakare besimankštinant Vingio parke atėjo liūdna nuojauta ir užteko padaryti šaltą išvadą: kad jeigu lemta mirti, tai lai jau mirtis pati ateis ir pasiims mane. Nėra ko valgyti, nėra darbų. Atėjau namo, atsisėdau ant lovos, pasiėmiau knygą. Buvo sunku susitaikyti pirmomis dienomis, po dviejų savaičių pasidarė lengviau. Dar po savaitės dingo depresija! Daug skaityti teko tada. Filosofija, lingvistika etc, visokis nereikalingas šiuolaikiniame gyvenime šūdas, tinkamas, gal nebent mirtininkui. „Daktaras Živago“. Заябись, už licenziją numirti ne namuose, motina sumokėjo man tūkstantį eurų. Jokia ji ne mano motina, o išgama. Drąsiaus dukra irgi turi motina, bet ar ji gali būti vadinama tokia? Mano motina nuo pat gimimo stengėsi sunaikinti mane, nes neatitikau jos kokybės standartams. Pati ji gimė neišnešiota, buvo palikta vaiknamyję, tačiau, močiutė sugalvojo ją pasiimti atgal kažkokios graužaties vedama po gero pusmečio. Nereikalingas vaikas. Jų namuose vyravo „natūrali atranka“, vienas kitam gerkles ėdė, todėl mano močiai, kaip neišnešiotai, kliūdavo daugiausiai. Išaugusi tapo siaubu, su nieko nesiskaitanti, vedama tik noro išgyventi ir pergyventi kitus. Atkeršyti už vaikystės nuoskaudas. Mane pliekdavo už jas taip pat. Niekaip negalėdavau suprasti už ką. Turėjau mirti. Toks buvo jos noras. Debilas tėvas apsimesdavo, kad nieko nemato. „Užmušiu tave!“- klydavau iš skausmo kokių septynerių, kada pliekdavo su šokdyne. Ji važiuodavo dažnai pas savo pusseserę Liuciją Avižienienę į Santariškių ligoninę, kuri jai parūpindavo kažkokių tablečių. Relanium, iki šiol prisimenu pavadinimą. Tėvas mano skundus ignoruodavo, laikydavo tvirtai. „Tik tu niekam nesakyk!“ Bet greičiausiai, kaip man dabar atrodo, kad jis buvo lygiai toks pats iškrypelis, kaip ir mano motina. Bevalis, nors su tvirtai suspaustais žandikauliais. Ačiū gatvei, ten vietos visiems užteko. Taip bėgo laikas, pilnas priekaištų namie ir pilnas laisvės gatvėje. Šis įrašas ne apie mano vaikystę. Tai pamąstymai apie šią dieną. Praėjo daugiau nei penki metai nuo atgimimo. Prisimenu, dar aštuoniolikos buvus, amžinatilsio B. Dekanidzės viešbučio viduje, po praleisto laiko su ukrainiete merga, apsilankiau pas būrėją, kuri man pasakė, kad pas mane baigsis viskas apie 25-erius. 25-ių sugrįžau į sušiktą Lietuvą. Esminė klaida? Ko gero. 30-ies išvykau į Airiją, varomas vienos religinio pobūdžio motyvacijos. Noro tikrai nebuvo. Reikėjo palaukti dar porą savaičių ir aleliuja. Nebūtų gimęs šis dienraštis. Dabar tikrai gailiuosi, kad išvykau. Neverta buvo. Nieko nelaimėjau. Šušiktą valdišką butelį prie jūros Dubline, sušiktą benamio pašalpą, siekiančią pusę seimūno atlyginimo. Norit pasakyti, kad verta dėl to gyventi, ha ha ha? Juokaujat! Dublinas yra unikali vieta. Ji prakeikta. Jame neįmanoma išlaikyti emocijų ar jausmų viduje. (Prisimenat, Gabytė pavadino mane emociniu impotentu.) Gyvenimas Dubline priveda prie totalinės impotencijos, kaip jausmų, taip ir fizinės. Šiandienos Dublinas – tai grynas beprotnamis, nors depresyviam lietuviui jis gali pasirodyti labai geras šia prasme. Stogas nevažiuoja, nes Dubline jis paprasčiausiai nesilaiko. Ir tai yra klaiku. Nesugebėjimas projektuoti savęs priveda prie totalaus bejėgiškumo. Taip išsekintas žmogus žverėja ir aplinkiniai vietiniai yra būtent tokie. Dublinas yra bepročių miestas, kur vietinių ai ku yra 55. Jie išsilaiko tiktai vedami Irish Pride. Mentūroje mačiau plakatą, kuriame rašė, kad kas ketvirtas airis turi mentalinių sutrikimų, o prieš ketverius metus autoritetingas mokslo ir švietimo organas pranešė, kad perpektyviausios Airijoje profesijos yra psichiatrinė slauga ir nusigimusių slauga (Pshychiatic nursing ir Handicap nursing yra skirtingi dalykai). Taigi, tai beprotnamis. Jame gera pasigydyti, bet jis visiškai netinkamas gyventi. Buvau įspėtas apie tai dar senai vietinių gyventojų. Dubline iš gyventojų atima sielas (protus, smegenis). Sekso pagalba smegenų atsisakyti galima pakankamai greitai, per kokius penkeris metus. Bet toliau darosi liūdna. Gyvenimas tampa košmaru, kur savižudybė, atrodytų, geriausia išeitis iš tokios bejegiškumo būkles. Apsilankymas super sveikatingumo aikštyne, kur po kilometro-pusantro baseine plaukymo, nuotaika, atrodytų, turi tik pakylėti, apima toks bejegiškumo jausmas, kad be butelio sausiuko spoksant į monitoriuje rodomą kažką neina net užmigti. Valgai, miegi ir šiki – toks gyvo numirelio gyvenimas. Daugiau nieko neduota. Blogiausia yra tai, kad kaip žmogui, puikiai susipažinusiam psichoanalize, analitine psichoterapija, Adleriu, humanistais (juk šiaip ar taip beveik ketverius metus praleisti teko Mokslų Akademijos bibliotekoje, norėjosi susitvarkyti su problemomis pačiam), tampa aišku, kad man nieko daugiau nėra lemta, nes nebuvo duota nuo prigimties.

Mano senelis ir mano tėvas. Nepaisant to, senelis su senele kategoriškai prieštaravo sūnaus vedyboms, pastarasis nepakluso ir toliau viską kas įmanoma stengėsi pajungti savo malonumams. Tame tarpe - mane.

O 35-i metai, tai rimtas amžiaus etapas, kada žmogus totaliai esi išnaudotas, o tau nebuvo duota net su moterimis normaliai pasipisti per visą gyvenimą, nes debilas tėvas stengdavosi savo malonumui man atstoti motiną ir sąmoningai ribodavo mane nuo jos. Matyt, išeičiau geras pederastas. Ale per vėlu. (Be to, ir neįdomu, greičiausiai.) Iškrypelis tėvas manęs vengia kaip šuo verdančio vandens. O ką man daryti? Praeitas pilnas psichoanalizės procesas. Galva tapo tabula rasa. Joje nei vienos minties, nei vieno troškimo, tik keletas neurozių, atsiradusių proceso metu ir keli šizofreniniai afektai, apie kurios buvau įspėtas. Viskas! Žmogus tuščias kaip tilvikas. Jame nieko neliko, nei galvos, nei proto. Oh, protas! Mano pusprotis tėvas, anksčiau kažkada girtas būdamas bandė dėstyti savo gyvenimo tiesas. „Visada reikia stengtis būti protingesniam už kitą.“ Ar ne gražu tiesa. Pusdurniai airiai, kurių ai ku vidurkis yra 55, yra totaliai įvalgę šį įgūdį. Bendrais žodžiais tai reikštų išplėsti (ar užkloti) savuoju ego kitą bet kuriuo atvėjų. Tai gana profesionalus kitų parazitavimo būdas, kurį galima lengvai stebėti Dubline. Bet koks bendravimas tampa neįmanomas, tik durniaus voliojimas, stengiantis išlošti situaciją. Arba, pavyzdžiui, emocijų kapitalizavimas. Žiūri į kitą ir stengiasi atspėti jo slapčiausias mintis ar troškimus. Pastarasis neužilgo pradeda kankintis, atsipalaidavimui, vėlgi, belieka tik seksas. Tai įvyksta dėl užsimezgusio mentalinio kontakto, kada parazitas – absorberis projektuoja save į auką, ir absorbuoja jos jausmus. Atima dūšią. Bene profesionaliausias absorberis, kuris kėle kone seksualinę esktazę merginoms, buvo Valdas Adamkus, žmogus, idealiai įvaldęs kitų parazitavimo (emocijų kapitalizacijos) meną. Tai totalus impotentas, nesugebantis beveik nieko, tik pritraukti savo įžvalga svetimas aistras ir troškimus. Chunk potatoes. Taip buvo pavadinti airiai vieno užjūrio verslininko, kuris buvo išprašytas atgal. Airiai dėl tokio bruožo tapo tauta, kuri niekada nesugebėdavo sugyventi tarpusavyje. Nes buvo užimti vienas kito emocijų kapitalizavimu, kas rezultate privedė visus prie totalinės impotencijos. Uh, ale ir kliuvo man už tai nuo Gabytės! Bet ar kaltas? Aš nežinojau, kas yra Airija iki to. Dublinas – beprotmanis. Jame gerai gydytis, bet sunku gyventi. Tokia yra liūdna tiesa. Aš važiuoju iš čia нахуй вон. Iš noro pradėti naują gyvenimą tik visiškai supuvau. Nebent koks stebuklas atsitiktų. Užpraeitą sekmadienį apsilankiau pas savo pažįstamą Džoaną Vhelan. Tai žavi būtybė, kuriai prieš penkeris metus man užteko durno proto pasakyti „ne“. Forma neįtiko, ha ha ha, debilku litevskiege. Ji mano amžiaus, mano ūgio, kiek lengvesnė, žvėriškai stipri. Šiaudų spalvos plaukai, ovalo veidas, didelės mėlynos akys, bla bla bla. Žodžiu, dabar visa tai – nostalgiška, o tada galėjo būti kažkokia romatiška pradžia. Ji totali tuštutė, besistengianti visada laimėti situaciją, t.y. būti protingesne. Susipažinau su jos tėvais. Gera šeima. Penki vaikai. Man tapo aišku, kas yra tėvo meilė pirmgimei dukrai – Fritzlo sindromas. Ech, liūdna visa tai. Iš lėto pakuojuos daiktus. Privalau pasitraukti. Manęs laukia Sibiras, Šiaurė, Kamčiatka. Dublinas per pigiai mane perka.

Irish Quiz

Q: What is common between Irish and homosexuality?
A: Both have pride.

* * *

Q: What is always poor?
A: Irish.

* * *

Q: What is Irish woman?
A: Irish woman is a tragedy of Ireland. If Irish woman should not be like she is, this country should be in poverty for a so long time.

* * *

Glebas Pavlovskis apie dienraštininkus

Savaitę prieš Rusijos intelektualas ir visuomeninio – politinio leidinio „Russkij žurnal“ (Русский журнал) vyriausiasis redaktorius Glebas Pavlovskis pateikė gana įdomų pranešimą. Greta įdomių teiginių, tokių, kaip, su dienraštyno (blogosferos) atsiradimu siejamas, pateikiant istorinės retrospektyvos paraleles, revoliucijos priartėjimas, dienraščių rašymas sulyginamas su hormonine terapija ir kt., intelektualas  padarė pakankamai įdomią išvadą – dienraštyną (blogosferą) pavadino aktyvių nevispročių inkubatoriumi (rus. инкубатор недоумков). G. Pavlovskis teigia, kad dienraščių rašymas nėra intelektualus procesas, sulygindamas jį su medicininėmis išraiškomis. Dienraštynas rūpi dėl savo anonimiškumo, keldamas baimę įdėjų nekontroliuojamų populiarinimo laisve. G. Pavlovskis susiduria su panašiomis fobijomis, kuriomis vaduojasi Lietuvos seimūnai bei sugriešinę teisėtvarkos sistemos atstovai, atstodami 21 a. luditus, beviltiškai bandančius sunaikinti jau nebe gamybos priemones, tapusias komunizmo idėjų bei Didžiosios Spalio socialistinės respublikos vyksmo priežastimi, bet į masinės informacijos skleidimo priemones, kurios, anot, G. Pavlovskio, turi tapti būsimosios revoliucijos priežastimi, bei riboti dienraštyno dalyvių laisvę. Anonimiškumas gąsdina. Bet reikia suprasti ir kitą pusę – reikalauti atitikti kažkokiems tai standartams, sudarytiems daugumoje atvėjų, abejotinų asmenų, bandančių uzurpuoti teisę kurti reglamentą yra daugiau nei juokinga. Užtenka prisiminti liberalo V. Grubliausko išpuolus prieš opozicinių pažiūrų tinklalapius. „Dienraštis – tai pigi priemonė.“ – teigia G. Pavlovskis. – „Jis patenkina vieną iš giliausių žmogaus poreikių, tai poreikį save pristatyti (prezentuoti); kurio patenkinimas, atrodytų, neįmanomas masinėje visuomenėje, kur liko labai ribotas personažų kiekis ir kur kova už patekimą į šį „klubą“ yra baisi, o kiekvienas patekęs į jį, stengiasi pasilikti jame kuo ilgiau; o likusieji gali tik žiūrėti.“ Šis įdomus samprotavimas galėtų pretenduoti į gilesnių svarstymų apie tai, kad yra dienraštis ir kokia jo reikšmė visuomenėje pagrindą.

„Jeigu TSRS būtų egzistavę dienraščiai, tai TSRS gyvuotų iki šiol“.

Glebas Pavlovskis, Russkij žurnal vyriausiasis redaktorius

Sulaužytas melas

Suzana Maolo. Mergina, įšdrįsusi viena stoti į kovą prieš pedofilus bei kapitalizmo santvarkos autorius. Ar išeis ji sveika iš Vatikano inkvizitorių kamerų - parodys laikas.

Po to, kada vikri Suzana Maiolo įpusėjusių pedofilų surengtų ypatingų apeigų metu sugebėjo peršokti apsauginį užtvarą, išdurti kelis apsauginius bei sulaužyti kardinolui kojas, taip pat užtvoti popiežiui, Italijos bei Vatikano teisėtvarkai teko skubiai gelbėtis iš situacijos pasitelkiant gerai žinoma metodą – kardomąją psichiatriją. Suzana Maiolo paskelbta psichopate, nepaisant to, kad niekas iš ją pažistančių asmenų negalėjo patvirtinti jokios Suzanos psichinės ligos diagnozės, nebent gal tik beprasmybės ar bejėgiškumo jausmo, kurie yra krikščionių bažnyčios apnuodytos žmonių sąmonės pasekmės, kankinančios didžią dalį jos bendraamžių, kada vienintelė išeitis gyvenime, atrodytų, tėra tik numirti su Kristu. Suzanai nepatiko bažnyčios formuojamos gyvenimo formos ir ji pabandė pasipriešinti. Reikia pasakyti, kad jai pavyko labai daug: sulaužyti kojas nebūtų lengva net ir profesionaliai paruoštam fundamentalistui iš konkuruojančių klanų. Vatikanui beliko tik tyliai pripažinti nuostolius ir iš bejegiškumo apšaukti Suzaną psichine ligone. Suzana Maolo uždaryta gydytis. Ji absoliučiai izoliuota nuo pasaulio Vatikano prašymu (kaip tai primena Vatikano kunigų – pedofių tyrimo istorijas), jai neleidžiama susitikti nei su draugais, nei su advokatais, motyvuojant, kad toks yra jos tėvų prašymas. Įsivaizduojat, 26 metų suaugusį žmogų gali riboti tėvų noras! Kas patikės tokiomis pedofilų užtarėjų paraiškoms! Suzana, greičiausiai yra kankinama dar inkvizicijos gerai atidirbtais metodais; ji bus paleista į laisvę tik pavertus ją į daržovę. Vatikanas šiuos metodus yra puikiai atidirbęs. (Kyla baisus įtarimas, kad baudžiamoji psichiatrija istoriškai kildinama iš Katalikų bažnyčios kovos su „eretikais“ metodų.) Kiekvieno jauno piliečio pareiga yra palaikyti Suzana Maiolo, išdrįsusią stoti į kovą su veidmainių mafija, operuojančia neišprususių žmonių sąmonėmis ir piniginėmis.

Pabaigai norėtųsi paminėti ir kitą kardinolą, šį kartą sėdintį Vilniuje, Gedimino aikštėje ir dar su nesulaužytomis kojomis. Tai jo eminencija, asmuo apsidengęs dorybės kauke, kuris buvo atsiūstas į Lietuvos TSR iš Vatikano specialiai CŽV užsakymu, kad keltų sąmyšį liaudyje ir tokiu būdų prisidėtų prie Lietuvos socialinių – ūkinių infrastruktūrų griovimo. Tai Audrys Juozas Bačkis – šakalas su dorybės kauke. Jo ir jo kompanionų veiklos rezultatus galima aptikti praktiškai visur Lietuvoje. Sunaikinęs lietuvių liaudies galimybę garbingai gyventi, kardinolas, lyg kaulą šuniui numesdamas, tegali jai pasiūlyti tik vieną galimybę – numirti su Kristumi.

Vatikano patikėtinis kardinolas Audrys Juozas Bačkis, specialiai atsiūstas į Lietuvą CŽV užsakymu naikinti lietuvių laudies socialines ir ūkines infrastruktūras. Ar atsiras lietuviškoji Suzana Maiolo pareikalausianti iš šakalo su dorybės kauke atsako už padarytą žalą Lietuvai?