Juk net Zosės dukros Jurgitos santuoka buvo sąlygota ne Zosės valia ar pačios Jurgitos noru, bet… Kauno VPK kriminalinės policijos pareigūnų dėka. Jurgita buvo įsivėlusi į istoriją, gerai žinomą, kaip „Lauryno pinigai“. Ir jei ne santuoka su nusikaltimo bendrininku, tolesnis jos pavienis gyvenimo būdas būtų ribojamas grotomis daugeliui daugeliui metų. Taip policijos pareigūnai sąlygoja darnų visuomenės ugdymą ir plėtrą.

Apmastant šiuos skaičius, noromis nenoroms prisiminti tenka dešimtis matytų kino filmų apie Antrojo pasaulinio karo siaubus. Šimtai filmų buvo pastatyta įvairiausiose šalyse, kuriuose buvo ekranizuotas Antrasis pasaulinis karas. Taigi, 11,4 milijono netekčių. Nenoromis kyla į galvą sutapatinti šiuos skaičius su vadinamomis „Stalino aukomis“, kurių autoriai drąsiai skelbia naujas istorines aksiomas, esą jų (aukų) skaičius sudarė 20 milijonų ir daugiau! Nepaisant to, kad Lietuvos istorikai nesugeba pateikti nei vieno fakto apie J. Stalino nurodymu sušaudytus lietuvius! (Aktyviai mitologizuojama istorija apie Rainių miškelį, apie kurią galbūt pavyks parašyti vėliau.) Logiškai mąstant, jeigu J. Stalino „agresija“ turėjo pagrindo, tai ji tikrai turėjo būti ekranizuojama, juolab, kad ir pati TSRS Komunistų partija skyrė J. Stalino juodinimui nemaža laiko. Iki buvo nuleistas garas ir sugriauta pati Tarybinė šalis. Bet iki šiol nepavyksta prisiminti nei vieno rimtesnio filmo apie „kraugeriškus J. Stalino nusikaltimus“.

^{1. С. П. Москальков „География безвозвратных потерь вооруженных сил СССР в Великой Отечественной войне (статитическо – географический исследование)“, Вестник Московского Унивеситета, серия 5-ая „География“, №4/2010.}

Kaip jau žinote, mano motina — Burlėgienė Valerija gimė neišnešiota — septynių mėnėsių. Todėl buvo palikta gimdymo namuose ir vėliau perduota likimo valiai į kūdikių namus. Humaniškos tarybinės šeimos politikos ir medicinos dėka, ši nelaiminga esybė gavo šansą gyventi ir neaišku dėl kokių priežasčių — ar tai dėl sąžinės graužaties ar dėl kitų, ji buvo mano močiutės pasiimta namo. Labiausiai tikėtina, kad tai įvyko dėl kaimynų ir kolūkio vadovu auklėjamojo darbo.

Dabar norėtųsi paminėti kitą svarbų momentą, liečiantį mano močiutės dukrą Aldoną Narbutienę (Guzevičiūtę). Ji kiek vyresnė už mano biologinę motiną. Būdama 20–ies Aldona susipažįsta su savo būsimu vyru ir architektu Algiu Narbutu, ji pastoja ir jai gimsta vaikutis. Turint omenyje, kad jų ryšiai buvo dar slapti ir neafišuojami, kas tuo metu buvo laikoma „nepadoru“ — žinoma, išgvėrusių moralistų, vaikutis tampa „draudžiamu“ — benkartu. Aldona tuo metu neturi kur prisiglausti. 11 mėnesių Tomukas virtuvėje–viralinėje apipilamas verdančiu vandeniu ir po kurio laiko miršta ligoninėje. Tuo metu virtuvėje–viralinėje buvo tik močiutė. Formaliai įvykis laikomas „nelaimingu atsitikimu“. Nuo to laiko Aldona nekenčia savo motinos (neprisimenu, kad ji kada nors lankytųsi pas ją, kiek man teko girdėti). Aldona po kurio laiko išteka už to paties vyro Algio Narbuto ir jie abu persikelia gyventi į Kauną, susilaukia dviejų vaikų — vyresniosios Gabijos ir Alkio. Gabija močiutės laidotuvėse yra pratarusi, kad nėra nuleidusi nei vienos ašaros dėl velionės. Su Gabija sieja šilti prisiminimai, ji buvo protinga mergaitė, dabar penkių vaikų motina.

Paimkime, kad ir kitą mano močiutės dukrą Liudą. Jos neatsakingas elgesys prieš kitą sąlygojo mano kitos tetos — mano močiutės sūnaus Henriko žmonos Danutės sunkų kūno sužalojimą. Liuda ramia sąžino pasiūle Danutei vartoji gydytojo išrašytus vaistus dviguba doze, rezultate ko — kartą jai apsisuko galvą, ji prarado orientacija, parkrito ir susižalojo stuburą. Dėl Liudos Danutė iki šiol negali vaikščioti. Liuda yra gerai žinomo Oskaro Silevičiaus prosenelė. Į klausimą, kaip gi yra taip, kad jis nepripažįsta savo dukros, Liuda atsakė, kad tai yra maždaug nusispjauti, pakol jaunas — lai dūksta.