Komunizmo principai – IV


-4-

Kaip atsirado proletariatas?

Proletariatas atsirado industrinės revoliucijos metu, kuri vyko Anglijoje praėjusio amžiaus (mano pastaba – 18-to) antroje pusėje ir kuri nuo tada pasikartojo visose civilizuoto pasaulio šalyse.

Šios revoliucijos išradimas buvo sąlygojamas garo mašinos, įvarių verpiamųjų mašinų, mechaninių audimo staklių ir eilės kitų mechaninių įrengimų išradimu. Šios mašinos, kurios buvo labai brangios ir todėl buvo pasiekiamos tik stambiems kapitalistams, pakeitė visą gamybos pobūdį ir išstūmė buvusius darbininkus, nes mašinos galėjo gaminti prekes pigiau ir geriau nei darbininkai galėjo gaminti su savo neefektyviais verpimo rateliais ir audimo staklėmis. Mašinos perdavė pramonę ištisai į stambiųjų kapitalistų rankas ir ištisai pavertė niekais darbininkų menką nuosavybę (įrankius, stakles etc). Rezultate ko, greitai perėmė viską į savo rankas kapitalistai ir darbininkams nieko neliko. Taip į tekstilės gamybą pradėjo veržtis fabrikinė sistema.

Kai tik impulsas mašinų ir fabrikinei sistemos proveržiui buvo duotas, ši sistema greitai išplito į visas kitas pramonės šakas, ypatingai drabužių siuvimo, knygų spausdinimo, keramikos ir metalo dirbinių pramonėje.

Darbas buvo vis labiau ir labiau dalijamas tarp atskirų darbininkų, taip, kad darbininkas, kuris anksčiau atliko konkretų darbą ištisai dabar darė tik dalį to darbo. Toks darbo pasidalijimas leido gaminti prekes greičiau ir pigiau. Jis sumažino individualaus darbininko aktyvumą iki paprasto, be pabaigos kartojamo mechaninio veiksmo, kuris tapo galimas atlikti ir, net gi geriau, mašinomis. Tokiu būdų, visos pramonės šakos perėjo viena paskui kitą į garo, mašinų ir fabrikinės sistemos valdžion, kaip tai atsitiko su verpimo ir audimo gamyba.

Bet, tuo pačiu metu, kada jos pateko į stambių kapitalistų rankas, darbininkai prarado paskutinius savo savarankiškumo likučius turėjusius iki tol. Palaipsniui ne tik manufaktūros, bet ir smulkieji amatininkai, buvę fabrikinės sistemos nuošalyje, tapo pastebimai išstumti stambių kapitalistų, pradėjusių steigti stambias dirbtuves, kurios sutapydavo daug išlaidų ir leido detalų darbo pasidalijimą.

Tokiu būdu civilizuotame pasaulyje susiklostė beveik visos darbo rūšys, atliekamos gamyklose iki šių laikų, ir, beveik visose šakose manufaktūros ir smulkieji amatininkai buvo išstumti. Šis procesas palaipsniui paleido ūbagais senąją vidurinę klasę, būtent, smulkiuosius amatininkus ir ištisai pakeitė darbininkų sąlygas; taip, prarijusios visus kitus, susiformavo dvi naujos klasės. Būtent:

  1. Stambiųjų kapitalistų klasė, kuri visuose civilizuoto pasaulio šalyse turėjo savo nuosavybėje jau beveik visas gyvybiškai svarbias priemones bei instrumentus (mašinas, gamyklas) ir gyvybiškai svarbių priemonių gamybai reikalingas medžiagas. Tai buržujų klasė arba buržuazija.
  2. Visiškai beturčių klasė, kuri turėjo buržuazijai parduoti savo darbą, kad apkeisti jį į gyvybiškai svarbias priemones savo gyvastos palaikymui. Tai, vadinama, proletarų klasė arba proletariatas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: