Tomas Čyvas ir M-1


Visai nesenai Tomas Čyvas mane sukirtinėjo už mano dėdės paminėtą faktą, apie tai, kad Lozoraitis per radiją agituodavo po karo jaunus lietuvius priešintis tarybinei armijai, eiti į miškus ir užsiiminėti plėšikiška veikla. Tomas Čyvas su Dalia Kuodytė apsiputoję tvirtino, kad Lozoraitis jokiu būdu negalėjo agituoti jokiam pasipriešinimui, ypač ginkluotam, esą nėra nustatyta tiksli tokių radijo laidų perdavimo lokacija, bei transliavimo datos, esą, galėjo būti tik žymiai vėlesniame laikotarpyje. Tomas Čyvas reikalauvo tikslesnių „dokumentinių įrodymų“, nors pats archyvinę medžiagą tyrinėti nepanoro.

Atrodytų bala nematė su Tomu Čyvu ir moteriškute, bet skaitant paskutinę knygą „Išlikti žmogumi“, parašytą Henriko Daktaro, gana įdomus faktas buvo atrastas. (Pati knyga yra labai įdomi ir verta pasidomėti.) Henrikas Daktaras tvirtina, kad po muštynių buvo uždarytas į Lukiškes kartu su guviu barzdotu seneliuku, įkalintu už nužudymą, vardu Jonas Gulbinas, kuris Henrikui prisipažįsta, kad kalėjimuose praleido 20 metų. Jonas Gulbinas yra buvęs pokario rezistentas – banditas, plėšęs žmones, pritarusius kolektyvizacijai ir tarybinei valdžiai. 48-ąjame puslapyje yra Henriko Daktaro aprašytas Jono Gulbino pasakojimas, liečiantis radijo pranešimus. Jis labai panašus į mano dėdės pasakojimą. Pateikiu ištisą citatą:

„Vienintelie radijo stotimi priiminėdavome radijo pranešimus. Užsienis ragino nepasiduoti, kovoti iki galo ir laukti visokeriopos pagalbos… Niekas nenorėjo tikėti, kad raudonoji komunistų valdžia įsikurs amžinai Lietuvos žemėje. O iš kitos pusės matė, kad mūsų likučiai, išėjusių į miškus, labai maži ir vangiai tikėjo amerikiečių pagalba. Vieninteliai, kurie tvirtai stojo į mūsų pusę, tai ūkininkai.“

Taigi, pokario rezistentas – banditas pasakojime mini radijo pranešimus, kuriuose šmėksčioja „amerikiečių pagalbos“ tematika. Ta pati, kuria buvo dosniai apdovanoti Lietuvos žmonės nuo vadinamų „nepriklausomybės atkūrimo“ laikų. Savaime aišku, nei vienas, nei kiti jos negavo, nei galėjo sulaukti dėl suprantamų priežasčių: kapitalistų pažadai niekada nebuvo orientuoti į darbo žmonių interesus. Jonas Gulbinas pasakojo apie vieną ūkininką, kuris nušovė jo akivaizdoje savo dukrą, sužinojęs, kad ji susitikinėja su jaunu NKVD leitenančiuku. Vardan tos Lietuvos, ko tik nepadarysi… Man viena šakietė nesenai pasakojo, kad jos tėvai mažus vaikus mesdavo kitų priežiūrai, kad patys galėtų nuvažiavę į Vilnių V. Landsbergio balsą geriau išgirsti…

Žodžiu, tokie reikalai buvo su propagandinėmis radijo laidomis, agituojančiomis ginkluotam pasipriešinimui. Jos buvo ir jas girdėjusių žmonių parodymus dar galima surasti. O dėl paties Lozoraičio, kurį taip drąsiai gynė banditų Zoja Kosmodemjanskaja seimūnė Dalia Kuodytė, galima atsakyti labai paprastai – tai buvo komanda, kurioje įvairūs žmonės vykdė įvairias funkcijas. Ir jeigu Lozoraitis, kuris pripažįstamas kaip didžiausiu kovotoju prieš Lietuvos TSRS, neragino tiesiogiai ginkluotiems plėšimams, tai teigti, kad po jo prie radijo pulto sėdėjęs kolega tai darė be jo palaiminimo – naivu ir neįtikėtina.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: