Ryto sirenos balsas


Dienoraštininkai ir komentatoriai tam ir reikalingi, kad jų pagalba galima būtų sužinoti visas dienos naujienas, pletkus ir šiaip aktualijas. Apie korporatyvinę žiniasklaidą kalbėti neverta, tai paprasčiausia sveikatos sutrikimus sukelianti masinė „informacijos“ skleidimo priemonė. Jos neskaitau ir neskaitysiu, nebent kokia aktualija pasirodo, liečianti kažką bendro. „Komunizmas.org“ dalyvis patalpino nuorodą į neišvaizdžios mergikės straipsnį apie jos jaunatviškus išgyvenimus Tarybinėje Lietuvoje ir keli išvedžiojimai buvo pateigti. Atrodytų, maža ką ten dar viena „Lietuvos ryto“ žurnalistė rašo, visų jų straipsniai yra vienodo stiliaus, bet, kad šitiek nesąmonių buvo paminėta, jog nuotaika praskaidrėjo ir prie atsakymo nutariau prisėsti.

Kristina Sabaliauskaitė. Rašytoja, mėgstanti prisistatyti, kaip protinga. Bet argi fono tam pakanka?

Kristina Sabaliauskaitė. Rašytoja, mėgstanti prisistatyti, kaip protinga. Bet argi fono tam pakanka?

Įkyri mintis į galvą lenda, kad didžiausią nuoskaudą autorė jaučia, jog mokykloje mokytojas priekabiavo ne prie jos, o prie berniukų. Cha cha cha, tai suprantama, Kristina, ką gi padarysi! Reikėjo mokytis gundymo paslapčių, o ne skūstis savo tėvams, kad mokytojas deramai nežiūri. Mūsų mokykloje fizrukas buvo irgi gana abėjotinas, girdėjom, kad vienas mokinys jam į snukį buvo trenkęs, bet niekas dėl to daug nesisielojo. O su klasės auklėtoja paskutiniaisiais mokykloje leidžiamais metais „Labas, Lietuva!“ autorius, kartu su klasės draugas, periodiškai išgerinėdavome, ypač prieš trimestrų pabaigas ir niekas iki šiol didelės tragedijos nedaro. Gražu negražu, bet pagarbą lietuvių kalbai (auklėtoja buvo lietuvių kalbos mokytoja) išugdė ir žinias kažkokias sugebėjo įdėti. Ant kiek dideles – gali kiekvienas nuspręsti iš dienraščio įrašų. Mokyklos ankščiau tikrai geresnės buvo ir mokytojai buvo patenkinti savo darbu ir džiaugsmą iš mokymo apturėdavo. O ką jie turi dabar – autorės išgirtaisiais laikais? Kodėl ji negali nueiti į savo mokyklą ir pasikalbėti su mokytojais, ar jie patenkinti? O man teko susitikti ir kalbėtis su keliais mokytojais iš gimtosios mokyklos ir jų nuotaikos buvo toli gražu ne tokios, kaip „Lietuvos ryto“ žurnalistės. Keli mokytojai mirė prieš laiką dėl autorės išgirtųjų laikų atnešto naujo gyvenimo subtilybių, labai nemalonių ir kurių tarybiniais laikais tikrai nebuvo. Ir tai yra kur kas nemaloniau, nei autorės peikiamos gazuotų automatų stiklinės (neprirakinamos jos buvo! Stiklines pradėjo rakinti tik apie 1988 m., bet neužilgo dingo ir stiklinės ir automatai.) Kristina Sabaliauskaitė su panieka teigia, kad yra šlykštu, kada iš tos pačios stiklinės gėrė gyvenamosios vietos neturintis žmogus ir mokinukas su raktu. Sergantis venerinėmis ligomis benamis, cha cha cha! Įdomu būtų sužinoti, nuo ko galėjo apsikrėsti nelaimingas žmogus? Negi autorė nori įteigti, kad benamiai turėdavo pinigų prostitutėms??? Venerinėmis ligomis daugiausiai serga homoseksualistai. Žodžiu, briedas visa tai ir kirmelaitės giroje tėra tik V. Landsbergio žargono variacija. Gira studentus vaišino tarybinio kinematografo herojus Afonia, girą pastoviai gerdavau ir aš, ir galiu užtikrinti, kad nei karto netekdavo aptikti nei Kristinos minimų kirmėlaičių bokale, nei blogo kvapo ar dar ko tai ypatingo ar nemalonaus. Kristina teigia, kad kirmeles jie buvo pamatę kartą pasilipę ir atidarę cisternos dantį. Meluoja! Cisternos dangtis, kaip ir visa cisterna, buvo palyginti didelio svorio, kad dangtį atidaryti būtų buvę jaunos paauglės rankų jėgomis, ar net kelių! Kitą vertus, abėjotina, kad giros cisterna būtų buvus palikta be priežiūros. Žemiau galite įsitikintį patys, ar jaunos mergaitės pajėgtų atidaryti cisternos dangtį. Dangčio užraktas buvo papildomai fiksuojamas kronšteinu. Jūs galite įsitikinti žemiau pateiktais kadrais iš filmo „Afonia“. Cisternos būdavo visur vienodos.

Štai iš tokių cisternų TSRS buvo piliečiai girdomi gira, kai kur - ir alumi. Tai būdavo ekologiškai švarus produktas, be konservantų, nes išlaikyti ilgesnį laiką būdavo neįmanoma - skonis keisdavosi.

Štai iš tokių cisternų TSRS buvo piliečiai girdomi gira, kai kur - ir alumi. Tai būdavo ekologiškai švarus produktas, be konservantų, nes išlaikyti ilgesnį laiką būdavo neįmanoma - skonis keisdavosi.


Ar realu būtų tokį sunkų dangtį pakelti vienos ar kelių mokinukių rankų jėgomis? Autorė teigia, kad pakėlus dangti, viduje ji aptiko kirmeles.

Ar realu būtų tokį sunkų dangtį pakelti vienos ar kelių mokinukių rankų jėgomis? Autorė teigia, kad pakėlus dangti, viduje ji aptiko kirmeles.


Afonia su pasimėgaujimu geria girą kartu su studentais ir mokiniais

Afonia su pasimėgaujimu geria girą kartu su studentais ir mokiniais

Toliau autorė leidžiasi į erotines fantazijas. Ji teigia, kad Vingio parke knibždete knibždėjo ekshibicionistai bei dar bjauresnio plauko iškrypeliai. Leiskite patikslinti. Vingio parko estradoje nuo 1987 metų buvo įsikūręs mūsų ekotransporto klubas „Vekta“, kurio vadovas ir dabar gerai žinomas Algirdas Nomeika netruko tapti parko vadovu. Estrados patalpose turėjome puikias dirbtuves, instrumentus, medžiagas. Mums, kaip ir kiekvienam tuometiniam tarybiniam paaugliui buvo suteikta galimybe išreikšti savo užmačias į realų pasaulį pagal pilną programą. Mes važinėdavome ne tik su sportiniais dviračiais be šalmų ar apsaugų, konstruodavome velomobilius, bet ir vykdydavome renginių priežiūrą, bei privalėdavome teikti gyventojams kažkokias tai laisvalaikio praleidimo paslaugas. Visa tai buvo daroma genialaus konstruktoriaus ir inžinieriaus Algirdo Nomeikos iniciatyva. Gamindavome ir ginklus. Parko priežiūra būdavo pakankamai subtilius dalykas, bet ypatingų ekscesų nebūdavo. Bene paprasčiausia būdavo pasigaminti kuoką: tam reikia atpjauti šluotgalio dalį, kurio gale reikia išgręžti ilgą skylę ir užpildyti ją išlydytu švinu. Kuokos galą su epoksidiniais klijais tekdavo užklijuoti, taip pat klijų ir virvės pagalba buvo daroma rankena. Vyresnieji gamindavo baisesnius dalykus iš metalinių vamzdžių su ant galo privirintais varžtais. Kiti gamindavo kastetus įvairų formų. Žodžiu, baisus dalykas būtų įvykęs, jeigu tokį arsenalą ar net jo dalį, būtų tekę panaudoti. (Prisimenu atvėjį: skambina iš Maskvos klubo narys ir prašo pasitikti stotyje, nes gali tekti muštis. Pasitiko. Išeina su sulaužyta ranką, bet buvo apsieita be muštynių.) Mes gerai žinodavome Vingio parko kiekvieną takelį ir pasiekti su sportiniais dviračiais bet kurią parko vietą buvo daugiausiai dviejų minučių reikalas. Nebuvo nei vieno iš autorės minimų asmenų parko teritorijoje net ir „nepriklausomybės“ laikų pradžioje! Negalėjo būti! Klubo nariams būtų didelis džiaugmas gauti signalą apie nors vieną iš autorės minimų tipų (su kuriais, sprendžiant iš jos konteksto, ji susitikinėdavo pastoviai). Nesunku įsivaizduoti, ką su juo būtume padarę. Taip, kad netiesą rašo Kristina Sabaliauskaitė.

Toliau autorė garbina krikščionybę, bandydama sumekinti pagonybę. Ji mini kažokius „Transformerius“, apie kuriuos nieko neteko girdėti, tačiau, gal autorė sugebėtų išaiškinti tokį „progresyvaus mąstymo“ modelį, kaip Švenčiausioji trejybe, kada vienas yra trejuose, tačiau kiekvienas atskirai?

Ir pabaigai norisi pateikti paskutinę pastabą: „London School of Economics“ studijuojantis rusas turėjo omenyje ne žiemines, o dūmines pirkeles, kurios buvo dažnos Lietuvos kaimuose. Apie tai prieš gerus metus turėjau didelį ginčą Omnitel politikos forume, kol vienas seniausių diskusijos dalyvių jas prisiminė. Ir dabar galima pamatyti kas tai per būstas, kur gyveno Lietuvos kaimiečiai Smetonos laikais Kleboniškio etnografiniame muziejuje, netoli Šiaulių. Rusas buvo teisus, deja!

11 Comments

  1. Posted rugsėjo 17, 2009 at 09:01 | Permalink | Atsakyti

    Mergikė kaip mergikė ta Kristina.

  2. Posted rugsėjo 17, 2009 at 09:15 | Permalink | Atsakyti

    Bet kaip skiedžia! Mane su dangčiu tiesiog pribloškė!

  3. Posted rugsėjo 17, 2009 at 10:07 | Permalink | Atsakyti

    Gerai kad parodei tas cisternas, nes vienintelis, ką atsimenu, tai tokie gazuoto vandens automatai, prie Sereikiškių parko.
    Na neatkeltų mergaitės tokio dangčio tikrai, bet kartais būna taip, kad vardan poetiškesnio teksto panaudoji kitų patirtį, tik nepamąstai, kaip tai deramai pateikti. Kartą aš esu papezėjus apie vieną šalį, kuri pasitiko snieguotais kupolais. O nuotraukose – anei lašo to sniego. Taip nutiko todėl, kad labai norėjau ką nors gražaus parašyti, bet rėmiausi kolegės pasakojimu cha cha.

  4. Posted rugsėjo 17, 2009 at 13:43 | Permalink | Atsakyti

    Giros cisternos buvo pastoviai vasaromis Lazdynuose, prie Ažuolo parduotuvės.

  5. Posted rugsėjo 17, 2009 at 13:51 | Permalink | Atsakyti

    Kelintais metais?

  6. Posted rugsėjo 17, 2009 at 13:58 | Permalink | Atsakyti

    Tai buvo buvo buvo…. nuo kokių 1981 m. (pradėjau vaikščioti į mokyklą) iki 1985 m. (tada persikraustėm kitur).

  7. Posted rugsėjo 17, 2009 at 14:15 | Permalink | Atsakyti

    Tai labai puikiai kad buvo. Aš dar negimus buvau. Dėl to nieko ir nemačiau.

  8. Linda
    Posted rugsėjo 17, 2009 at 15:07 | Permalink | Atsakyti

    na žinote, Kristiną Sabaliauskaitę pavadinti “neišvaizdžia mergiote”… Smirda man jūsų tinklaraštis.

  9. Posted rugsėjo 17, 2009 at 16:38 | Permalink | Atsakyti

    Taigi čia gal ir gerai, neskubėkite šitaip. Juk taip gamtos sutvarkyta, kad patrauklūs, gerai atrodantys gyviai būna pavojingi ar nuodingi. Patrauklumas, ar gundantys atrodymas – tai kaip signalinis požymis, kad pavojinga artintis, nes gali nukentėti arba skirtas tam, kad pritraukti į spastus. O čia plaukai sklastu, lūpos storos, nors iš karto į lovą guldyk. Bet kažin ar duos tokia. Jai virš trisdešimt, o vis dar netekėjusi. Matyt, keturiasdešimtmete ruošiasi ištekėti.

  10. Gintaras
    Posted rugsėjo 22, 2009 at 20:22 | Permalink | Atsakyti

    “Na, o idealizuojantiems sovietinę praeitį ir sakantiems, kad Sovietų Sąjungą pakeitė Europos Sąjunga, šiandien dera garsiai priminti vieną esminį skirtumą: ES pareigūnai paryčiais nesibeldžia į jūsų duris ir neliepia susikrovus būtiniausius daiktus sėsti į gyvulinį vagoną, vežantį į Sibiro platybes, nenacionalizuoja jūsų turto, į butus jums neįkrausto svetimų žmonių, o už ilgus plaukus ir platėjančias kelnes nekiša į psichiatrines ligonines.”

    Suprask, į autores duris kažkada buvo pasibeldęs Brežnevas ir liepęs susikrauti daiktus.

  11. Posted rugsėjo 22, 2009 at 22:54 | Permalink | Atsakyti

    Autorė pamiršo, kad Seimo narė siūlė nepatenkintiems patiems emigruoti į Airiją (Šiaulienė), kad ateinati karta nei turto (buto) nei turės nei ką, o taps banko vergais geriausiu atvėju, o iš dar tarybiniais laikais gauto buto pasistengs iškraustyti antstolių pagalba, o į psichiatrines atsiguls savo noru arba dėl reikalo, ne dėl kelnių. (Ir tai, atsidurs, jeigu sugebės susimokėti. Priešingu atvėju, jiems demokratija pasiūlys virvę.)

One Trackback

  1. By Kvykt kvakt « Ta ir kita prasme on rugsėjo 17, 2009 at 15:53

    […] pultu perjungtum kitą kanalą.  Todėl man baisiai juokingi yra tokie kvyktelėjimai, kaip kad čia komentatorė Linda pasipiktino.  Jei man smirda, aš nestoviniuoju ten, nesidairau po apylinkes, […]

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: