Anykščių šilelis


Šiokie tokie pokyčiai artėja šiame dienraštyje. Autoriui peržengus 35 metų ribą atsivėrė naujas gyvenimo etapas. Jeigu tai galima pavadinti atgimimu – tai geriausia tiesiog imti pistoletą ir nusišauti. Perėjus per įvairius gyvenimo klystkelius, galiu pasakyti tik viena: susitikus su problemomis geriausia pasitraukti į šalį. Kitaip tariant, pasidarė sunku gyventi – pasitrauk į Airiją ar dar kur nors. Kažkas tau pjauna gyvenimą – užmušk jį, sužalok arba pasitrauk į šalį. Žmogus durnas sutvėrimas, išgadintas visokių nesąmonių, kaip viltis, meilė etc. Šie dalykai neegzistuoja Vakarų pasaulyje. Kitas dalykas, kad dažnai tenka išlaukti laiką, pakol atsiras galimybė kur pasitraukti. Tai svarbus momentas, neturintis nieko bendro nei su viltimi ar dar kuo (žr. krikščioniškos vertybės). Jis priklauso nuo fizinės jėgos, ar užsispyrimo, bet jokiu būdu ne nuo vilties. Man teko 4 mėnesius pasirinkti savanorišką mirtį savo tėvų namuose, idant nepateisinti jų (tėvų, brolių, sesers) vilties, kad išeisiu savo noru. Buvo sunku gyventi, buvo didelė depresija, zero pinigų ir zero maisto. Kartą vakare besimankštinant Vingio parke atėjo liūdna nuojauta ir užteko padaryti šaltą išvadą: kad jeigu lemta mirti, tai lai jau mirtis pati ateis ir pasiims mane. Nėra ko valgyti, nėra darbų. Atėjau namo, atsisėdau ant lovos, pasiėmiau knygą. Buvo sunku susitaikyti pirmomis dienomis, po dviejų savaičių pasidarė lengviau. Dar po savaitės dingo depresija! Daug skaityti teko tada. Filosofija, lingvistika etc, visokis nereikalingas šiuolaikiniame gyvenime šūdas, tinkamas, gal nebent mirtininkui. „Daktaras Živago“. Заябись, už licenziją numirti ne namuose, motina sumokėjo man tūkstantį eurų. Jokia ji ne mano motina, o išgama. Drąsiaus dukra irgi turi motina, bet ar ji gali būti vadinama tokia? Mano motina nuo pat gimimo stengėsi sunaikinti mane, nes neatitikau jos kokybės standartams. Pati ji gimė neišnešiota, buvo palikta vaiknamyję, tačiau, močiutė sugalvojo ją pasiimti atgal kažkokios graužaties vedama po gero pusmečio. Nereikalingas vaikas. Jų namuose vyravo „natūrali atranka“, vienas kitam gerkles ėdė, todėl mano močiai, kaip neišnešiotai, kliūdavo daugiausiai. Išaugusi tapo siaubu, su nieko nesiskaitanti, vedama tik noro išgyventi ir pergyventi kitus. Atkeršyti už vaikystės nuoskaudas. Mane pliekdavo už jas taip pat. Niekaip negalėdavau suprasti už ką. Turėjau mirti. Toks buvo jos noras. Debilas tėvas apsimesdavo, kad nieko nemato. „Užmušiu tave!“- klydavau iš skausmo kokių septynerių, kada pliekdavo su šokdyne. Ji važiuodavo dažnai pas savo pusseserę Liuciją Avižienienę į Santariškių ligoninę, kuri jai parūpindavo kažkokių tablečių. Relanium, iki šiol prisimenu pavadinimą. Tėvas mano skundus ignoruodavo, laikydavo tvirtai. „Tik tu niekam nesakyk!“ Bet greičiausiai, kaip man dabar atrodo, kad jis buvo lygiai toks pats iškrypelis, kaip ir mano motina. Bevalis, nors su tvirtai suspaustais žandikauliais. Ačiū gatvei, ten vietos visiems užteko. Taip bėgo laikas, pilnas priekaištų namie ir pilnas laisvės gatvėje. Šis įrašas ne apie mano vaikystę. Tai pamąstymai apie šią dieną. Praėjo daugiau nei penki metai nuo atgimimo. Prisimenu, dar aštuoniolikos buvus, amžinatilsio B. Dekanidzės viešbučio viduje, po praleisto laiko su ukrainiete merga, apsilankiau pas būrėją, kuri man pasakė, kad pas mane baigsis viskas apie 25-erius. 25-ių sugrįžau į sušiktą Lietuvą. Esminė klaida? Ko gero. 30-ies išvykau į Airiją, varomas vienos religinio pobūdžio motyvacijos. Noro tikrai nebuvo. Reikėjo palaukti dar porą savaičių ir aleliuja. Nebūtų gimęs šis dienraštis. Dabar tikrai gailiuosi, kad išvykau. Neverta buvo. Nieko nelaimėjau. Šušiktą valdišką butelį prie jūros Dubline, sušiktą benamio pašalpą, siekiančią pusę seimūno atlyginimo. Norit pasakyti, kad verta dėl to gyventi, ha ha ha? Juokaujat! Dublinas yra unikali vieta. Ji prakeikta. Jame neįmanoma išlaikyti emocijų ar jausmų viduje. (Prisimenat, Gabytė pavadino mane emociniu impotentu.) Gyvenimas Dubline priveda prie totalinės impotencijos, kaip jausmų, taip ir fizinės. Šiandienos Dublinas – tai grynas beprotnamis, nors depresyviam lietuviui jis gali pasirodyti labai geras šia prasme. Stogas nevažiuoja, nes Dubline jis paprasčiausiai nesilaiko. Ir tai yra klaiku. Nesugebėjimas projektuoti savęs priveda prie totalaus bejėgiškumo. Taip išsekintas žmogus žverėja ir aplinkiniai vietiniai yra būtent tokie. Dublinas yra bepročių miestas, kur vietinių ai ku yra 55. Jie išsilaiko tiktai vedami Irish Pride. Mentūroje mačiau plakatą, kuriame rašė, kad kas ketvirtas airis turi mentalinių sutrikimų, o prieš ketverius metus autoritetingas mokslo ir švietimo organas pranešė, kad perpektyviausios Airijoje profesijos yra psichiatrinė slauga ir nusigimusių slauga (Pshychiatic nursing ir Handicap nursing yra skirtingi dalykai). Taigi, tai beprotnamis. Jame gera pasigydyti, bet jis visiškai netinkamas gyventi. Buvau įspėtas apie tai dar senai vietinių gyventojų. Dubline iš gyventojų atima sielas (protus, smegenis). Sekso pagalba smegenų atsisakyti galima pakankamai greitai, per kokius penkeris metus. Bet toliau darosi liūdna. Gyvenimas tampa košmaru, kur savižudybė, atrodytų, geriausia išeitis iš tokios bejegiškumo būkles. Apsilankymas super sveikatingumo aikštyne, kur po kilometro-pusantro baseine plaukymo, nuotaika, atrodytų, turi tik pakylėti, apima toks bejegiškumo jausmas, kad be butelio sausiuko spoksant į monitoriuje rodomą kažką neina net užmigti. Valgai, miegi ir šiki – toks gyvo numirelio gyvenimas. Daugiau nieko neduota. Blogiausia yra tai, kad kaip žmogui, puikiai susipažinusiam psichoanalize, analitine psichoterapija, Adleriu, humanistais (juk šiaip ar taip beveik ketverius metus praleisti teko Mokslų Akademijos bibliotekoje, norėjosi susitvarkyti su problemomis pačiam), tampa aišku, kad man nieko daugiau nėra lemta, nes nebuvo duota nuo prigimties.

Tevas

Mano senelis ir mano tėvas. Nepaisant to, senelis su senele kategoriškai prieštaravo sūnaus vedyboms, pastarasis nepakluso ir toliau viską kas įmanoma stengėsi pajungti savo malonumams. Tame tarpe - mane.

O 35-i metai, tai rimtas amžiaus etapas, kada žmogus totaliai esi išnaudotas, o tau nebuvo duota net su moterimis normaliai pasipisti per visą gyvenimą, nes debilas tėvas stengdavosi savo malonumui man atstoti motiną ir sąmoningai ribodavo mane nuo jos. Matyt, išeičiau geras pederastas. Ale per vėlu. (Be to, ir neįdomu, greičiausiai.) Iškrypelis tėvas manęs vengia kaip šuo verdančio vandens. O ką man daryti? Praeitas pilnas psichoanalizės procesas. Galva tapo tabula rasa. Joje nei vienos minties, nei vieno troškimo, tik keletas neurozių, atsiradusių proceso metu ir keli šizofreniniai afektai, apie kurios buvau įspėtas. Viskas! Žmogus tuščias kaip tilvikas. Jame nieko neliko, nei galvos, nei proto. Oh, protas! Mano pusprotis tėvas, anksčiau kažkada girtas būdamas bandė dėstyti savo gyvenimo tiesas. „Visada reikia stengtis būti protingesniam už kitą.“ Ar ne gražu tiesa. Pusdurniai airiai, kurių ai ku vidurkis yra 55, yra totaliai įvalgę šį įgūdį. Bendrais žodžiais tai reikštų išplėsti (ar užkloti) savuoju ego kitą bet kuriuo atvėjų. Tai gana profesionalus kitų parazitavimo būdas, kurį galima lengvai stebėti Dubline. Bet koks bendravimas tampa neįmanomas, tik durniaus voliojimas, stengiantis išlošti situaciją. Arba, pavyzdžiui, emocijų kapitalizavimas. Žiūri į kitą ir stengiasi atspėti jo slapčiausias mintis ar troškimus. Pastarasis neužilgo pradeda kankintis, atsipalaidavimui, vėlgi, belieka tik seksas. Tai įvyksta dėl užsimezgusio mentalinio kontakto, kada parazitas – absorberis projektuoja save į auką, ir absorbuoja jos jausmus. Atima dūšią. Bene profesionaliausias absorberis, kuris kėle kone seksualinę esktazę merginoms, buvo Valdas Adamkus, žmogus, idealiai įvaldęs kitų parazitavimo (emocijų kapitalizacijos) meną. Tai totalus impotentas, nesugebantis beveik nieko, tik pritraukti savo įžvalga svetimas aistras ir troškimus. Chunk potatoes. Taip buvo pavadinti airiai vieno užjūrio verslininko, kuris buvo išprašytas atgal. Airiai dėl tokio bruožo tapo tauta, kuri niekada nesugebėdavo sugyventi tarpusavyje. Nes buvo užimti vienas kito emocijų kapitalizavimu, kas rezultate privedė visus prie totalinės impotencijos. Uh, ale ir kliuvo man už tai nuo Gabytės! Bet ar kaltas? Aš nežinojau, kas yra Airija iki to. Dublinas – beprotmanis. Jame gerai gydytis, bet sunku gyventi. Tokia yra liūdna tiesa. Aš važiuoju iš čia нахуй вон. Iš noro pradėti naują gyvenimą tik visiškai supuvau. Nebent koks stebuklas atsitiktų. Užpraeitą sekmadienį apsilankiau pas savo pažįstamą Džoaną Vhelan. Tai žavi būtybė, kuriai prieš penkeris metus man užteko durno proto pasakyti „ne“. Forma neįtiko, ha ha ha, debilku litevskiege. Ji mano amžiaus, mano ūgio, kiek lengvesnė, žvėriškai stipri. Šiaudų spalvos plaukai, ovalo veidas, didelės mėlynos akys, bla bla bla. Žodžiu, dabar visa tai – nostalgiška, o tada galėjo būti kažkokia romatiška pradžia. Ji totali tuštutė, besistengianti visada laimėti situaciją, t.y. būti protingesne. Susipažinau su jos tėvais. Gera šeima. Penki vaikai. Man tapo aišku, kas yra tėvo meilė pirmgimei dukrai – Fritzlo sindromas. Ech, liūdna visa tai. Iš lėto pakuojuos daiktus. Privalau pasitraukti. Manęs laukia Sibiras, Šiaurė, Kamčiatka. Dublinas per pigiai mane perka.

21 Comments

  1. Posted sausio 26, 2010 at 09:49 | Permalink | Atsakyti

    Čia rimtai – Goog luck!!!.

  2. mil
    Posted sausio 26, 2010 at 14:18 | Permalink | Atsakyti

    tu labai neprognouojamas

  3. mil
    Posted sausio 26, 2010 at 22:18 | Permalink | Atsakyti

    tiesiogine. arba aš čia neįžvelgiu daugiaprasmiškumo?

  4. Posted sausio 27, 2010 at 08:51 | Permalink | Atsakyti

    Nematau cia daugiaprasmiskumo, atvirai sakant.

  5. G.
    Posted sausio 28, 2010 at 12:50 | Permalink | Atsakyti

    ka darysi… laimingai.
    o blogas liks?

  6. Kęstas
    Posted sausio 28, 2010 at 14:09 | Permalink | Atsakyti

    Juk pats ir norėjai į Rusiją nešti savo mantą. Matyt jau gavai darbo leidimą jei jau pakuojies savo šmutkes. Ar išvaževęs nekauksi vilku Sibiro platybėse?

  7. Jesus
    Posted sausio 28, 2010 at 15:12 | Permalink | Atsakyti

    You sir are an imbicile. You should join Christian church. They would fix you. Though I have a feeling that this post is just to make fun out of morons. If that is true, then I salute you. But sir you are an imbicile.

  8. Posted sausio 30, 2010 at 13:17 | Permalink | Atsakyti

    Pats normaliausias įrašas šiame beprotnamyje, kuris kažkodėl vadinasi “Labas Lietuva”.

  9. Posted sausio 30, 2010 at 14:12 | Permalink | Atsakyti

    Tik ar ilgai tempsi taip?🙂 Kol kas tik neapykanta Lietuvai ir jos žmonėms. Bet štai perskaičiau įrašą kuriame nėra Lianzbergo kaltės. Už tai netgi pagarba. O tikrai į Sibirą važiuoji ar tik ryte “bad tripas” buvo?

    • Posted sausio 30, 2010 at 14:40 | Permalink | Atsakyti

      Ilgai netempsiu, nes jau pizdec priartejo. Nera uz ka myleti Lietuvos nei jos glusu gyventoju. Vaziuoju i Lietuva netrukus, kalba eis apie persikraustyma i Lietuva arba i Rusija. Lietuvoje dabar dazniau lankysiuose. Jauciuosi labai chujovai, vargu ar Lietuvos gamta pades. Matyt, visgi, reikes traukti kur laukia. Galiuosi, kad nesugrizau i Lietuva is Airijos pries tris metus, kada finansines galimybes dar buvo palyginti geros.

    • Aš žinau
      Posted vasario 1, 2010 at 15:38 | Permalink | Atsakyti

      O man patiko “dėl visko kaltas Vytukas” …

      Labaslietuva, nevažiuok į lietuvą … kur nori tik ne čia. į Latviją/Estiją/Vatikaną bet kur tik ne į lietuvą. Patikėk , aš žinau …

      • Posted vasario 1, 2010 at 18:22 | Permalink

        Taigi tik trumpam kol kas. Negalima pamirsti genocido.

  10. Aš žinau
    Posted vasario 2, 2010 at 17:58 | Permalink | Atsakyti

    Apie įvykius Ruandoje 1994 metais : ” … tai turi “genocido požymių” …” Taip kalbėjo JTO atstovai. Per mėnesį laiko buvo išžudyta 1mln. gyventojų ir tai buvo pavadinta “Genocido požymiais”.

    Lietuvai būdingi genocido požymiai. Mano grupiokai už barako kambarį moka 170 lt. Nuolatinis autobusų/troleibusų bilietas – 22 lt. Viso 192lt. Nuo rugsėjo nei vienas pirmakursis negavo stipendijos. Nuo vasario gal gaus ( jei bus pinigų ) 195 lt. Lieka 3lt/mėn. maistui, pramogoms, tušinukams kitam šlamštui.

    Man pasisekė, kad aš vilnietis, kad mano tėtis šiek tiek dar dirba ( matyt neilgai, bet dar šešis mėn. gaus pašalpą ( ji atrodo 600 lt )). Aš turiu salygas mokytis. Iš trylikos grupėje esančių tik du žmonės gyvenam pas tėvus. Yra tokių, kurių tėvus atleido ( primena 90-92 kai uždarinėjo gamyklas, įrengimus exportuodavo kaip metalo laužą.) Jie neturi ką valgyti, už ką grįžti namo. O nuvažiuoti iš Vilniaus į Gargždus kainuoja. Ar ne genocido požymiai ? Marinimas badu ? Bet mes nesiskundžiam, šuns ir studento balsas į dangų nekeliauja.

    Gal ir nevykęs studentų pavyzdys. Šitas bus geresnis ( tikiuosi ). Privačiuose pensijų fonduose sukaupti pinigai. Atrodo, jie priklauso žmogui, bet dabar norima juos nacionalizuoti ( jei aš taip padaryčiau gatvėje tai būtų vagystė ) tam, kad aplopyti SoDrą, kuri savo funkcijos nelabai ir atlieka ( O jei aš ką nors apiplėščiau ir pinigus sodrai gelbėti atiduočiau, tai gal medalį duotų ? ). Niekam tikęs ir šitas pavyzdys. Visi žinome, kad tai kas mano, yra mano tada, kai aš galiu dar kartą už tai susimokėti ( supraskite “otkatas”, kyšis ar tiesiog svetimo vardu nupirkta vila Kanaruose ).

    Kad jau abu pavyzdžiai nevykę … Jei galėčiau į mano specialybę būtų nors teoriniai šansai įstoti užsienyje …

    Na nesvarbu, tai mano problemos. Bet … nuoširdžiai noriu perspėti, nepasirišk lietuvos po kaklu. Aplankyti galima, bet negalima sustoti. Kaip juokiasi chamyčiokai gyvenantys Londone : “jei ( įrašyti nusikalstamą veiką ) pasodins, blogiausiu atveju deportuos ). Iš bet kurios valstybės spėsi grįžti, o antrą kart išvykti bus nepalyginamai sunkiau …

    Sėkmės,

    Tavo Draugas,
    Aš Žinau

    • Posted vasario 2, 2010 at 18:26 | Permalink | Atsakyti

      Da jabal as vrot viska. Ruandoje kada tutsiai uzeme valdzia, pradejo zudyti hutus. Veliau situacija pasikeite ir pastarieji pradejo kerstyti tutsimas. Ar atvirksciai. Abiejais atvejais auku po keliasdesimt tukstanciu. Taip vyksta afrikietiska demokratija. O Lietuvoje niekas nevyksta. Visiems pochui. Kodel gyvas iki siol Lopata? Todel, kad visiems pochui. Visi tylejo, bande “prisitaikyti”. I Lietuva daug vilciu nesuteikiu. Tiesiog reikia tureti savo vieta, kur gali atvaziuoti karta du i metus ir pazistamiems pasakyti, kad tai tavo gimtieji namai. Tokioje klasikineje bomzu salyje, kaip Airija – tai labai svarbu. Vaziuosiu, zinoma, i Rusija.

  11. Aš žinau
    Posted vasario 3, 2010 at 11:15 | Permalink | Atsakyti

    Dėl Ruandos, tu esi visiškai neteisus. Viskas prasidėjo, kai kolonizatoriai suskirstė žmonės į grupes, pagal tai kieno nosis, kakta panašesnė į baltojo žmogaus, kurio oda šviesesnė. Afrikoje toli gražu nėra demokratijos. Lietuvoje taip pat. Paieškok 15min.lt straipsnio apie sniego karą. Ir dar, kokioje demokratinėje valstybėje, žmonėms nurodoma kur/kada/kaip mitinguoti ( Lietuvoje taip … dar ? )

    Dėl gimtųjų namų, bomžų ir Airijos ir pochui.

    Gimtieji namai gerai. Bet kai ten pilna bomžų, idiotų kurie parsitempę iš airijos vogtų mobiliakų ir čia susiprekevę toliau stumia pochui … Niekuo nesiskiria nuo airijos. Rusijoj lengviau ? Nemanau, gal tiek, kad vodka prieinamesnė ( kas nors tvarte išverda ir paleidžia pigiau ). Visur šūdas. Ir visur vienodas. Telieka su tuo susitaikyti ir bandyt išplaukti …

    • Posted vasario 3, 2010 at 11:34 | Permalink | Atsakyti

      Taigi regis, neramumai prasidėjo pasitraukus Belgijos protektoratui. Iki tol buvo valdžioje tutsiai. Jų nosys yra ilgesnės ir kakta aukštesnė. Belgams pasitraukus, hutai pradėjo keršyti. Rusijoje vodka tvarte virdamas nors užsiėmimą turėsi. Čia nieko neturi. Laikas eina!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: