Category Archives: Religija

Baltijos Tigras „Apie religiją“

Kagi kagi, buvęs liokajus atsisės pasedėti į kalejimą už popiežiaus paslapčių atskleidimą. Ir visa tai kaip Paolo Gabriele sakė – iš meilės popiežiui :D. Tai jau… kur gi ne. Man visada atrodė, kad religija skirta tik vergams pavargusiems nuo gyvenimo sunkumų.

Aš manau, kad popiežius turėtų būti teisiamas tribunole ir visos jo paslaptis turėtų būti atskleistos. Negana to, jis turėtų būti teisiamas ir už melavimą ir galbūt pedofiliją. Ar pastebėjote, kada Afrikoje žmonės neturi ką valgyti, o popiežius jiem sako – nieko tokio, tai tik gyvenimo išbandymas, po kurio visi pakliūsite į rojų 😀 vietoj to, kad paukotų savo milijonus Afrikai. Bet religija amžinai buvo susieta su nepažanga, pinigais, korupcija. Naujiesiams laikams nereikia religijos, o reikia pažangos. Religija visada buvo trugdis mokslui ir pažangai. Dievas aukštai, o banko sąskaitos jis neturi. Todėl nustokit aukot tom korumpuotoms bažnyčioms mielieji.

Homo?

Niūru stebėti, kaip degeneruoja 15min.lt. Dažnai jų „naujienos“ stebina. Štai, pavyzdžiui, visai nesenai savaičių buvo dažnai skelbiama viena iš tokių. Užkrito į galvą, kas tai yra? Juk akivaizdus riebusas. Po savaitės atspėjau. Pasirodo 15min.lt skelbiama HOMILIJA yra dviejų žodžių santrumpa: HOM(OSEKSLUALIZMAS) + (PEDOF)ILIJA. O kas čia keisto? Kunigiokai myli vyrą, o Airija prieš kelis mėnesius pagaliau nutraukė diplomatinius santykius su Vatikanu. Liūdna žiūrėti, kaip krenta 15min.lt po R. Valatkos atėjimo.
Sabutis

Religiniai reikalai – 2 dalis

Kada išmečiau Bibliją į šiukšlių konteinerį prie namų, kur nuolat maisto ieškodavo naujieji krikščionys (tarybiniais laikais jų tikrai nebuvo.), išvaduoti iš, kaip ten rašoma – „sovietinio jungo“, ha ha ha, guliu sau lovoje ir užvalgęs kiaulienos skaitau sau knygą, bei galvoju: „Kaip čia dabar be Dievo gyvensiu?“. Pora knygų MAB teko aptikti, kurios patiko. Tai Ajatolos, kuris išpizdino amerikiečius iš Irano, anūko darbai. Priėmiau Islamą. Padėjo: kada mano „artimieji“ sumanė planą mane anapilin išbogyti, lemiamu momentu suradau motyvaciją išgyventi: kiekvienas musulmonas privalo stengti ieškoti galimybės pramisti, kad išgyventi. Taip buvo parašyta vienoje iš knygiūkščių. Tikrai nesinorėjo niekur vykti – jau buvau susitaikęs su likimu – juk tėvai panorėjo, ha ha ha. Keturi mėnesiai badavimo; liko gal porą savaičių. Daugiau nenoriu apie tai. Tai štai, tikslas pagal motyvaciją pasiektas. Tiesa, buvo padaryta strateginė klaida: kas toliau? Apsidirbau čia.

Laiškas
Laiškas

Religiniai reikalai – 1 dalis

Ah, nemaloni, gal net ir gėdinga tema, bet reikia prisidėti. Žodžiu, krikščionis buvau aš. Du kartus krikštytas. Kada pamilau Jėzų, paliko žmona. Jai nepatiko (religinis fanatikas!). Po to draugai dingo. Po to viskas dingo kas tik gali dingti. Tokia tikėjimo kaina. Nieko nerekomenduoju, bet kiti išvadas patys daryti gali. Su verslu susipažinęs gerai: patiko giedoti litanijas, skaitydavau visokį brudą (pvz. Šv. Maksimo Išpažinėją). Pradėjo nusibosti, sukilo kritinis požiūris. Kada Šv. Kazimiero bažnyčioje prie amerikono pasikorė sargas, o pas vienuoles (raganos jos, teko bendrauti) – kandidatė, užpiso. Po to viskas paaiškėjo, turėjau laiko Dubline. Dar Judo verksmą netrukus atrado (bet jau nereikėjo). Žemiau – dokumentas susijęs su reikalu. Nesigailiu, tikrai nesigailiu, kad palikti teko šią vargo vakarienę. Nenoriu čia pateikti prielaidų, tiesiog koktu.

Laiškas

Išeitis

Krikščionybė Lietuvoje - okupacinė!

Krikščionybė Lietuvoje - okupacinė! Plakatas mitinge Lietuvoje

Uždarę tarptautinės pedofilų irštvos filialą Vilniuje ir grąžinę jai priklausančią šventovę teisėtiems lietuvių religijos atstovams, bei grąžinę autentišką Šventaragio aikštės pavadinimą, laimėtume du kartus:

  1. Pakeistume iš pamatų socialinę – ekonominę Lietuvos vystymosį kryptį iš prakeikto kapitalizmo, nes būtent Katalikų bažnyčia yra kapitalistinės sistemos autorė ir įkūrėja.
  2. Sugrįžtume prie autentiško lietuviško dvasinio pamato, nes tik pagonybė yra tikroji lietuviška religija.

Ant kilimėlio

24 Airijos kunigai (tikėtini pedofilai) yra iškviesti į Vatikaną pasiaiškinimui šį savaitgalį. Iškypeliško mentaliteto propagatorių susitikimo metu dalyvaus pats popiežius, top rango kurijos asmenys ir ištisa Vyskupų konferencija. Nesenai paskelbta Ivonos Merfi (Murphy) ataskaita apie vaikų pisimą sukėlė šoką. Dešimtys airių kunigų dešimtmečiais „smaginosi“ su vaikais, kada teisėtvarkos organai sąmoningai į užmerkdavo į skundus akis, motyvuodami, kad Katalikų bažnyčia yra esminė airių iškrypeliškos visuomenės raidos varomoji jėga, kurios negalima diskredituoti. Įslaptintos ataskaitos dalies paskelbimą turės nuspręs Airijos Konstitucinis teismas gegužės mėnesį. Nėra žinoma ar bus kviečiami Lietuvos kunigai. Savaime aišku, pakol Lietuvos teisėtvarkoje dirba lygiai tokie patys padugnės, apie realią padėtį Lietuvos katalikų bažnyčioje negalima kalbėti.

Nelaimės kelrodis: Kšištofas Kukulka (Krzysztof Kukulka) O.F.M.

Vienuolis „tėvas“ Kšištofas Kukulka (Krzysztof Kukulka) O.F.M. Parasitus. Tai bene geriausias asmuo norinčiam iki pagrindų sunaikinti savo gyvenimą.

Vienuolis „tėvas“ Kšištofas Kukulka (Krzysztof Kukulka) O.F.M. Parasitus. Tai bene geriausias asmuo norinčiam iki pagrindų sunaikinti savo gyvenimą.

Norėtusi pristatyti vieną asmenį, palikusi neišdildomą pėdsaką mano gyvenime: tai pranciškonas Kšištofas Kukulka (Krzystof Kukulka) O.F.M., dar vertėtų pridėti – Parasitus. Su juo gyvenimas suvedė prieš gerus 12 metų, ir šis susitikimas tapo mano iki tol, palyginti ramaus ir daug maž aptvarkyto gyvenimo griūties priežastimi. Aptarti šį lenką būtų gana nesudėtinga: tipiškas dvasininkas. Naujutėlaitis džipas – kaip ir priklauso – ir kiti dvasininkui basakojui vienuoliui priklausantys atributai. Ir skurdus apavas. Buvau durnas ir naivus, savaime aišku, dvasiniais dalykais lengvai susižavintis. Oh, dvasingumas, охуительная вещ! Koks durnelis nesusižavėtų. Mokykloje buvau atsakingas už ateizmą, bet dėl prastos auklėtojos (Eugenija Martynėnienė, ji po metų atsisakė mūsų klasės) normalių religyjotyros pagrindų taip ir neteko gauti (kaip ir anglų kalbos, dėja). O čia – Šventasis Raštas, Brevijorijaus giedojimas, jomajo, tai gi šitokis kaifas! Kas gi galėtų nesusižavėti! Nebent tik sveiko proto moteriškės. Vesperae. Uh! Nugi ar gali geresnė priemonė pakelti tikėjimą? Žodžiu, toks vartojimas, anksčiau ar vėliau priveda prie gyvenimo degeneracijos. „Religinis fanatizmas.“ Tikroji problemos esmė, tai dėmesio nukreipimas nuo šeimos problemų, kažkur į viršų, kuris sukelia teisėtą artimųjų pasipiktinimą dėl atsiradusio dėmesio deficito. Nesugebėjimas suprasti šios elementarios problemos sukelia šeimos skilimus. Viena estuke pusiau lietuvė Audra Mišinitė skundėsi, kad jai teko išsiskirti su vaikinu, su kuriuo ji draugavo ilgą laiką, dėl to, kad jis patikėjo į Krišną. Tikėjimas į Krišną – tai eilinis briedas, grindžiamas Bhagavagita, palyginti nedideliu įdomiu kūriniu (atmetus aiškinimus) apie dviejų brolių giminių kovą dėl valdžios. Žodžiu, tai pasaka, legenda, neturinti nieko bendro su realiu gyvenimu. Lygiai kaip ir kitos šventos knygos, spekuliavimas kurių tematika, tampa tik verslo objektu. Lygiai taip Kšištofas. Nusimetęs paskutinius atsakomybės likučius, klajoja po pasaulį ir, apsistojęs post-komunistinėje šalyje su islamiška kultūra, nes tik ten žmogus gali daug maž komfortabiliai gyventi, skelbia gyvenimo erozijos pagrindus, nepraleisdamas progos apkeikti islamą ir čia pat buvusį komunizmą.

Sulaužytas melas

Suzanna Maiolo

Suzana Maolo (Susana Mayolo). Mergina, įšdrįsusi viena stoti į kovą prieš pedofilus bei kapitalizmo santvarkos autorius. Ar išeis ji sveika iš Vatikano inkvizitorių kamerų - parodys laikas.

Po to, kada vikri Suzana Maiolo (Susana Mayolo) įpusėjusių pedofilų surengtų ypatingų apeigų metu sugebėjo peršokti apsauginį užtvarą, išdurti kelis apsauginius bei sulaužyti kardinolui kojas, taip pat užtvoti popiežiui, Italijos bei Vatikano teisėtvarkai teko skubiai gelbėtis iš situacijos pasitelkiant gerai žinoma metodą – kardomąją psichiatriją. Suzana Maiolo paskelbta psichopate, nepaisant to, kad niekas iš ją pažistančių asmenų negalėjo patvirtinti jokios Suzanos psichinės ligos diagnozės, nebent gal tik beprasmybės ar bejėgiškumo jausmo, kurie yra krikščionių bažnyčios apnuodytos žmonių sąmonės pasekmės, kankinančios didžią dalį jos bendraamžių, kada vienintelė išeitis gyvenime, atrodytų, tėra tik numirti su Kristu. Suzanai nepatiko bažnyčios formuojamos gyvenimo formos ir ji pabandė pasipriešinti. Reikia pasakyti, kad jai pavyko labai daug: sulaužyti kojas nebūtų lengva net ir profesionaliai paruoštam fundamentalistui iš konkuruojančių klanų. Vatikanui beliko tik tyliai pripažinti nuostolius ir iš bejegiškumo apšaukti Suzaną psichine ligone. Suzana Maolo uždaryta gydytis. Ji absoliučiai izoliuota nuo pasaulio Vatikano prašymu (kaip tai primena Vatikano kunigų – pedofių tyrimo istorijas), jai neleidžiama susitikti nei su draugais, nei su advokatais, motyvuojant, kad toks yra jos tėvų prašymas. Įsivaizduojat, 26 metų suaugusį žmogų gali riboti tėvų noras! Kas patikės tokiomis pedofilų užtarėjų paraiškoms! Suzana, greičiausiai yra kankinama dar inkvizicijos gerai atidirbtais metodais; ji bus paleista į laisvę tik pavertus ją į daržovę. Vatikanas šiuos metodus yra puikiai atidirbęs. (Kyla baisus įtarimas, kad baudžiamoji psichiatrija istoriškai kildinama iš Katalikų bažnyčios kovos su „eretikais“ metodų.) Kiekvieno jauno piliečio pareiga yra palaikyti Suzana Maiolo, išdrįsusią stoti į kovą su veidmainių mafija, operuojančia neišprususių žmonių sąmonėmis ir piniginėmis.

Pabaigai norėtųsi paminėti ir kitą kardinolą, šį kartą sėdintį Vilniuje, Gedimino aikštėje ir dar su nesulaužytomis kojomis. Tai jo eminencija, asmuo apsidengęs dorybės kauke, kuris buvo atsiūstas į Lietuvos TSR iš Vatikano specialiai CŽV užsakymu, kad keltų sąmyšį liaudyje ir tokiu būdų prisidėtų prie Lietuvos socialinių – ūkinių infrastruktūrų griovimo. Tai Audrys Juozas Bačkis – šakalas su dorybės kauke. Jo ir jo kompanionų veiklos rezultatus galima aptikti praktiškai visur Lietuvoje. Sunaikinęs lietuvių liaudies galimybę garbingai gyventi, kardinolas, lyg kaulą šuniui numesdamas, tegali jai pasiūlyti tik vieną galimybę – numirti su Kristumi.

Vatikano patikėtinis kardinolas Audrys Juozas Bačkis, specialiai atsiūstas į Lietuvą CŽV užsakymu naikinti lietuvių laudies socialines ir ūkines infrastruktūras. Ar atsiras lietuviškoji Suzana Maiolo pareikalausianti iš šakalo su dorybės kauke atsako už padarytą žalą Lietuvai?

Vatikano patikėtinis kardinolas Audrys Juozas Bačkis, specialiai atsiūstas į Lietuvą CŽV užsakymu naikinti lietuvių laudies socialines ir ūkines infrastruktūras. Ar atsiras lietuviškoji Suzana Maiolo pareikalausianti iš šakalo su dorybės kauke atsako už padarytą žalą Lietuvai?

Durnių motina – viltis

Obama

Viltis – durnių motina. JAV organizacijų apklausų duomenimis Barako Obamos veikla nepatenkinti 70 nuošimčių gyventojų. Niekas nemyli negrų. Be reikalo. Rasizmas – blogas dalykas. Apie žmones reikia spręsti pagal jų darbus. Tada nebus inscinuacijų, mažiau rasizmo. Ana, kaip susidirbo D. Mertinas. O juk debilų gauja puolė, grąsino. Bet sveikas protas nugalėjo ir viskas pasibaigė gerai. Nežinia kodėl, bet šiame plakate užrašyta „Hope“ (viltis), kada originalus Barako Obamos šūkis buvo „Change“ (pokyčiai). Pilnoji frazė, naudota rinkiminėje kampanijoje skambėjo sekančiai: „Pokyčiai, į kuriuos galime patikėti“. Kitaip tariant – „mūsų neapipisi“. Iš kur išlindo tada „Hope“? Greičiausiai, rasistinė provokacija. Viltis, meilė ir tikėjimas – tris kertiniai kvailystės akmenys. Patikėjus šiais dalykais galima susilaužyti gyvenimą taip,  kad ohoho! Duok dieve, jeigu atsistoti pavyks. Prisimenu, prieš penkeris metus patekus į sektą, veikiančia mikrokomunizmo modeliu (kas atspės jos pavadinimą? Ji yra pagrindinė drabužių tiekėja Lietuvoje), atvyko vienas brazilas. Ir ką jūs manot? Iš karto prie jo prisistatė jauna čekė brazilų kolekcionierė. (Ji gera ir protinga vartotoja.) Po trijų dienų brazilas gulėjo ant jos krūtinės. Ot, sėkmingas! Brazilas buvo nei ypatingas nei ką, kaip ir čekė, bet vėliau man išsitarė, kad savo sielą yra pardavęs velniui ir tada pasakė gerai žinoma frazę: „Viltis – durnių motina“. Atlikęs tokį sanderį su nelabuoju, toks žmogus gali būti laikomas su patirtimi. Ir pagal tai kaip jam vyko, galima spręsti, kad jis tik išlošdavo. Aš atsisakiau katalikų tikėjimo jau senai, prieš gerus 7 metus ir tokiu būdu išgelbėjau savo gyvybę. Krikščionybė atėmė iš manęs viską. Pradedi tikėti Jėzumi ir pamažu, sekant litanijos eiga, prarandi šeimą, namus, draugus. Užtat priartėji prie Kristaus mirties ir prisikėlimo momento ir neturi kito kelio, kaip tik pasekti juo ir dabar. Niekas ant kryžiaus jūsų nepasmeigs, todėl jums beliks tik susiradus kartį užsimegzti kilpą ant galvos ir inicijuoti Kristaus mirties pergyvenimo momentą patiems. Aleliuja! Dar vienas! Lygiai taip pasielgė mano kaimynė iš antro aukšto man atvykus į Lietuvą 1999-aisiais. 16 metų jai buvo, raudonais plaukais tokia. Motina ją ūdijo negailėstingai, todėl jai neliko kito kelio, kaip numirti su Kristumi. Laikraštyje rašė, kad po jos kojomis buvo rasta Biblija. Arba štai paimkime kitą tikėjimo ir vilties pavyzdį – Vytautą Landsbergį. Žmonės net savo mažus vaikus mesdavo kitų valiai, kad galėtų nuvykti į Vilnių jo balsą išgirsti! Man viena šakietė pasakojo taip. Ką davė šis lietuvių tautos tikėjimo išpažinimas? Atskymas vienas – šūdą. Nes sistema, kuri propaguoja mirties ar neapykantos kultą, negali nuvesti niekur kitur. Tikintiesiams bus paliktas šansas prisikelti. Po mirties, žinoma.

Artėja Kalėdos. Vėl gimsta mesijus. Reikia būdrauti.

Masturbatorius Ričardas Doveika

Bažnytininkų mafija šiandieną atkreipė dėmesį vėl. Vilniuje, Žolyno gatvėje įmontavo kažkokioje tai poliklinikoje plastikinį langą, užvadintą „Gyvybės langeliu“. Vaikui, atskiriamam nuo motinos dėl nepakenčiamų katalikų bažnyčios sukurtos kapitalizmo santvarkos gyvenimo sąlygų, šis langas galėtų reikšti vieną – lėtą ir skausmingą mirtį. Tačiau ir čia mafijozinė apgavikų struktūra, preikiaujanti oro pilimis ir karalystėmis, nepraleidžia gauti pasitenkinimą: „išgelbėti gyvybę“. Kodėl jie nesidulkina ir nestato mergoms vaikų, jei jau taip? Juk finansinės sąlygos leidžia ir sveikatos nusiskundimų neturi. Kodėl patys nedaro, bet moko daryti kitus? Matai, jie sugalvojo, kad jiems yra uždrausta. O uždraudė niekas kitas, bet patys. Įsivaizduojat, jie uždraudė sau daryti vaikus dėl galas žino kokių priežasčių, tačiau atkakliai lenda mokinti kitus, kaip tai daryti. Vienas jų krikštatėvis popiežiu vadinamas, vienoje iš savo enciklikų, vadinamojoje „Humana Vitae“ (nieko bendro neturi su dėvėtų drabužių mafija) rašo: „Nuodemingas yra bet koks lytinis aktas arba jo preliudija, neturintys tikslo pradėti naują gyvybę“. Taigi, dulkintis yra negalima, nes tai ką pasakė popiežius yra nuo dievo, o kas nepaklus – tas jau baustinas, smerktinas, Viduramžiais, kažkur buvo minima, kad R. Doveikos tipo mafijozai, buvo išleidę instrukcijas pasauliečiams, pagal kurias lytinių aktų metu buvo rekomenduojama dėvėti ilgas marškas su pailgomis išpjovomis tarpukojo srityje, idant sumažinti kūnišką geidulingumą lytinių aktų metu. Čia ne juokas.

O dabar didysis masturbavimo propaguotojas Ričardas Doveika, iškilmingai prisiekė, kad: „šis „gyvybės langelis“ esą turėtų apsaugoti nuo spekuliacijų, kad geriau yra kontraceptinis gyvenimas ar abortai.“ Dar geriau, anot, mafijozo Ričardo Doveikos, būtų masturbuotis. Nes vaikų pradėjimas neturint santuokos sakramento taip pat yra nuodemė. Dročinimas – tai geriausia apsauga nuo visų nelaimių, anot mafijos atstovo Ričardo Doveikos. Tik dročindami sukursime stiprią krikščionių valstybę su susidievinusių onanistų visuomene!

Ričardas Doveika

Ričardas Doveika. Dievas leidžia jam tiktai dročinti. Ričardas Doveika sako, kad tai - jo pašaukimas

Nuostolis pravoslavams

Pravoslavų šventikas Danyila Sysoevas

Pravoslavų šventikas Danyila Sysoevas

Vakar Maskvoje cerkvėje nušautas šventikas. Vedes ir vaikų tėvas buvo išsiūstas anapilin nepažįstamo žmogaus. Pravoslavai susiėmė už galvų ir pradėjo rautis plaukus. Nužudytasis buvo dvasininkas Danyila Sysoevas, pagarsėjęs, kaip aktyvus sektologas bei antisektantas, taip pat vedęs griežtą liniją islamo atžvilgiu. Nužudymo versijos yra kelios. Versija, kad tai padarė nacionalistų atstovas, mažai tikėtina – kas prisiimtų atsakomybę už pravoslavų dvasininko dūšią? Gerai pažinodami tėvu vadinamą Danyilą Sysoevą, tikintieji vienareikšmiai kaltų nukrypo ieškoti „tikėjimo priešų“ pusėn. Danyila pasižymėjo kaip antiislamistas, nors yra atsiliepimų, kad jis nebuvo islamo priešininkas, o tik islamiško fundamentalizmo apraiškų – vahabizmo etc. Žodžiu, verčia viską al-kaidai ir reikalauja „tikėjimo keršto“. Viduramžiai sugrįžta ir į Rusiją. Tiesa, taip pat buvo iškeltas įtarimas, kad tai atliko specialiųjų tarnybų atstovai, siekdami sukelti provokaciją pravoslavų terpėje musulmonų atžvilgiu arba atstovaudami nacionalistų interesus. Įniršę pravoslavai reikalauja keršto.

Pasaulis pagal religinį fanatiką

Tomas Viluckas

Religinis fanatikas su nuo tikėjimo perkreiptu veidu pareiškė viešai pasipiktinimą mano įrašu. Dieve mano, švenčiausia mergele Marija, štai sulaukiau dar! Kažkas vėl piktinasi. Dar vienas išputęs veidas nepatenkintas kada buvo apvadintas, ką tik po to, kad viename iš Lietuvos dienraščių išvadino didžiąją dalį žmonių gana įprastu pavadinimu – ligoniais. Švenčiausia sušikta nekaltybė! Nuo maldų nukaršusi smegeninė! Kiekvienas puspročiams skirtos sistemos atstovas jaučiasi turįs tik jiems duotą privilegiją – pasijusti dievu, ir, savaime aišku, žvelgti į kitus susidievinusiu žvilgsniu, nepraleidžiant progos (kaipgi be to!) implikuoti kaltės jausmą kitiems. Tai yra visos Europos tragedijos išraiška: žmogus pasidarė dievu ir pradėjo šikti ant kitų. O banda fanatikų stengiasi tęsti tuo pačiu keliu. Neliečiamieji. Jų veidas amžiais užsiėmęs viena veikla: ora at labora. Tai lotyniškai. Lietuviškai būtų – ignoruok viską ir tegalvok kaip uždirbti pinigų. Skurstantis ar alkanas tebus tik kliūtis tokiai krikščioniškai užduočiai. Taigi, Tomai Viluckai, ora at labora toliau. Už liaudies apšikinėjimą dabar gerai mokama. Iki kol jai vieną dieną pabos.

Krikščionybė = savižudybė

Nenoriu pradėti rašyti apie padugnių, aferistų ir žulikų sistemą, sukurtą prieš du tūkstančius metų lengvatikių mulkinimui. Čia kiekvienas turi savo nuomonę ir ginčytis apie tai nėra prasmės. Bet noriu atkreipti dėmesį į vieną atradimą, kuris buvo paskelbtas dar prieš tris metus, bet, savaime aišku, žulikų kompanijos, vadovaujamos iš Vatikano ir vadinamos Lietuvos Arkivyskupija, buvo nutylimas ir ignoruojamas. Šis vėl atrastas dokumentas, apie kurį istorija žinojo ir seniau, bet kuris buvo atkakliai naikinamas, persekiojamas ir visokiausiomis baudomis draudžiamas, atskleidžia tikrąją krikščionybės esmę ir veidmainiškumą. Dokumentas, kurio istoriniu autentiškumu neabėjojama ir kurio kopijos buvo šimtmečius deginamos, vėl yra atrastas, ir šį kartą jo sudarymo data šiuolaikinių technologijų yra priskirta 170 mūsų eros metams. Tikrai taip, manuskriptas, vadinamas „Judo verksmu“ yra parašytas kone apaštalų anūkų, todėl jo vertė neįkainuojama. Nėra jokio pagrindo nuneigti, kad tai, kas parašyta manuskripte, yra tiesa. Manuskripto teksto autorius prisistato kaip Kristaus mokinys ir apaštalas, vadinamas Judu. Judas skundžiasi, kad Kristus pats yra pats prašęs jį išduoti valstybininkams, nes nuo misijos ir persekiojimų buvo pavargęs. Kristus žinojo, kad jo galimai lauks mirtis, todėl tokį aktą galima pavadinti savižudišku. Pokalbyje su Judu, Kristus mini, kad laikui bėgant dievas atims iš žmonių sielas. Judas atkalbinėja jėzų, tačiau beviltiškai – Jėzus nori pasirinkti mirtį ir prašo Judo tarpininkauti šiam veiksmui. Jį galima suprasti. Tačiau laikui praėjus, šis faktas galėjo krikščionių bendrijoje galėjo sukelti ginčus ir nesantaiką, todėl buvo pasirinktas pigiausias kelias – dėl Jėzaus mirties buvo apkaltintas Judas, o jo teisinimasis pavadinti melu ir neteisybe. Judas suspėjo savo pokalbį su Kristumu užrašyti ir taip gimė antras iš seniausių datuojamas Kristaus apaštalo liudijimas apie Jėzaus darbus. Krikščionių Bažnyčia persekiojo „Judo verksmą“, tačiau šį kartą išniro žymiai ankstesnis dokumentas, o tai rodo, kad kiekvienas melas ar sukurtas blefas turi anksčiau ar vėliau pasibaigti. Laikas pasakyti tiesą, kad Kristus gyvenimą pabaigė apgalvotai savo valia ir su prašymu tarpininkauti numirti per kitą asmenį. O tai reiškia, kad Jėzus pabaigė savo gyvenimą savižudybe ar net eutanazija, jeigu taip pavadinti jums yra paprasčiau. Tai nestebina, nes pavarčius apaštalų darbus ir laiškus galima rasti apstu pasiūlymu numirti. Kaip žmogus, praktikavęs katalikų tikėjimą ilgus metus, galiu pridurt, kad krikščionių religijos praktika gali privesti prie gilios gyvenimiškos ar net egzistencinės krizės, kurios pasekmė gali būti savarankiškai pasirinkta mirtis.

Keletas nuorodų į atrastąJudo verksmą“.

Vytautas Landsbergis vs. Islam

Lithuanian political psychopath Vytautas Landsbergis making idiotic reports again. Two days ago in Lithuanian Catholic news website ¨Bernardinai¨ Vytautas Landsbergis called citizens of Iraq as ¨crazy persons who blasting with bombs a dozens of own brothers and sisters in market halls or Mosques¨. He expressed ¨apologies¨ for Iraq and Afganistans people, who might become a friends. A Lithuanian widely famous crazy politician, who destroyed all Lithuanian agriculture, social services and manufacturing, called Afghanistan citizens resisting for NATO occupation as ¨people who blasting a girls´ schools together with schoolgirls, because girls´ education is prohibited by Talib´s mullahs¨.

Religinis jausmas

LTSR.LT pradėjo apie „aukštąsias materijas“ rašyti ir man užsinorėjo apie religinį jausmą trigrašį įkišti. (Apie religinį jausmą pagal Luigi Giussani kažkada ilgai protą durnino toks Krzysztof Kukulka OFM Taškento bažnyčioje.)

Religinis jausmas
tai pasąmoningas ir beprasmiškas žmogaus troškimas sugrįžti į motinos įsčias, kur buvo gera, šilta ir nieko netrūko. Ištisa palaima, kurią bažnytininkai mėgsta vadinti „dievo artumu“ ir daro iš to neblogą biznį.

Geras yra biznis spekuliuoti praeities atsiminimais. Kas gi nenorėtų sugrįžti į tokią būseną?

Kompanija ilsisi

Nesenai prisigėręs elitinių pederastų atstovas A. Siaurusevičius išvyko į Vatikaną. Popiežius pakvietė pederastų atstovą meninio filmo prezentacijon. Ką gi, popiežius žino ką kviesti. Juk Kristus irgi daugiausia su nuodemininkais gyveno.

Jėzus ar Leninas?

Toks paprastas klausimas: jeigu dabar visi taip keikia komunizmo ideologiją, kaip netobulą, utopišką, blogą etc, tai kodėl visi eina į bažnyčią išpažinti tikėjimo? Juk krikščionių ideologija išeitų, kad yra žymiai absurdiškesnė nei Markso ir Lenino? O jų nei kas persekioja nei uždraudžia. O į ką tiketi geriau – į tobulą pasaulį kažkur anapilyje (nesąmonė, žinoma) ar į bandymą sukurti šį tobulą pasaulį dar šiame?

Vertybės

Alkanam didžiausia vertybė yra duonos gabalas, nes alkanas neturi jos. Benamiui didžiausia vertybė yra pastogė, nes benamis neturi jos, o kriksčionybėje didžiausia vertybė yra meilė, nes nėra ten jos (nes jeigu būtų, tai nebūtų ir vardinama „vertybe“).

Koktus reikalas yra krikščionybė.

Monsinjoro pinigai

Nelabui.

Dar prisimenu monsinjorą Edvardą Ridziką. Tai žmogus, kuris, jo žodžiais, už nieką nesimeldžia ir su niekuo nesikalba. Vis siūlė pinigų man išsitraukęs pundą. Pundą pinigų laikė ir siūlė taip, kaip jie moka. O nafig jam su kuo kalbėtis? Užtenka to, ką surenka.

Seksas ir bažnyčia

Katalikų (ir ne tik) Bažnyčia reikalauja mylėti Jėzų visa savo siela, protu ir kūnu. Jėzus buvo visų pirma žmogus, vyras. Išeina, kad bažnyčia siūlo pamilti vyrą, pasidaryti pediku. Dar prisimenu moteriškes, baksnojančias lūpomis apnuoginto Jezaus kojas. Auksčiau nepasiekia. O jeigu pasiektų? Na, joms tai gerai. Ir už tai dar monetą įmeta! Neblogą biznį varo kunigai.

Sekso profesionalas kunigas A. NarbekovasPrisimenu kažkada (apie 2000-uosius) kunigo bioetikos daktaro ir buvusio chirurgo Andriaus Narbekovo skaitytą vienuolyne (dabar berods viešbutį atidarė) prie Aušros Vartų paskaitą „Šeimos seksualumo pagrindai“. A la krikščioniški ir su Impramatur. Susirinko klierikai, smalsaujantys. Po pirmų dešimties minučių penktadalis salės pasišalino. Po dar dešimties liko mažiau nei pusė. Ant galo liko koks ketvirtadalis. Tai buvo pasityčiojimas iš žmonių prigimties, bet kokių logikos dėsnių ar sveiko proto. Pasibaigus „paskaitai“ atėjo eilė klausimams. Moteriškė (iš tų, kurie dar neišėjo) paklausė: “O ką daryti, jei vyras nori, lenda, o aš ne?“ A.Narbekovas rimtu veidu atsakė: „Tokiu atveju, reikia tai traktuoti kaip bandymą išprievartauti ir kreiptis į policiją.“ Rimtai, be juokų!

Pasibaigus pasakiau priėjęs: „Žinote, dar niekur negirdėjau tokios juokingos paskaitos kaip čia!“ A.Narbekovas padarė apvalias akis ir ant durniaus man išpyskino: „O kur jūs dirbate???“ Nuramintas, kad niekur, atsakė, kad „ne toks tikslas jo buvo“. Kur jau ne toks. Toks ten ir seksualumas. šeimoje.

“Andrius Narbekovas knows good sex!“