Category Archives: Krikščionybė

Homo?

Niūru stebėti, kaip degeneruoja 15min.lt. Dažnai jų „naujienos“ stebina. Štai, pavyzdžiui, visai nesenai savaičių buvo dažnai skelbiama viena iš tokių. Užkrito į galvą, kas tai yra? Juk akivaizdus riebusas. Po savaitės atspėjau. Pasirodo 15min.lt skelbiama HOMILIJA yra dviejų žodžių santrumpa: HOM(OSEKSLUALIZMAS) + (PEDOF)ILIJA. O kas čia keisto? Kunigiokai myli vyrą, o Airija prieš kelis mėnesius pagaliau nutraukė diplomatinius santykius su Vatikanu. Liūdna žiūrėti, kaip krenta 15min.lt po R. Valatkos atėjimo.
Sabutis

Religiniai reikalai – 1 dalis

Ah, nemaloni, gal net ir gėdinga tema, bet reikia prisidėti. Žodžiu, krikščionis buvau aš. Du kartus krikštytas. Kada pamilau Jėzų, paliko žmona. Jai nepatiko (religinis fanatikas!). Po to draugai dingo. Po to viskas dingo kas tik gali dingti. Tokia tikėjimo kaina. Nieko nerekomenduoju, bet kiti išvadas patys daryti gali. Su verslu susipažinęs gerai: patiko giedoti litanijas, skaitydavau visokį brudą (pvz. Šv. Maksimo Išpažinėją). Pradėjo nusibosti, sukilo kritinis požiūris. Kada Šv. Kazimiero bažnyčioje prie amerikono pasikorė sargas, o pas vienuoles (raganos jos, teko bendrauti) – kandidatė, užpiso. Po to viskas paaiškėjo, turėjau laiko Dubline. Dar Judo verksmą netrukus atrado (bet jau nereikėjo). Žemiau – dokumentas susijęs su reikalu. Nesigailiu, tikrai nesigailiu, kad palikti teko šią vargo vakarienę. Nenoriu čia pateikti prielaidų, tiesiog koktu.

Laiškas

Išeitis

Krikščionybė Lietuvoje - okupacinė!

Krikščionybė Lietuvoje - okupacinė! Plakatas mitinge Lietuvoje

Uždarę tarptautinės pedofilų irštvos filialą Vilniuje ir grąžinę jai priklausančią šventovę teisėtiems lietuvių religijos atstovams, bei grąžinę autentišką Šventaragio aikštės pavadinimą, laimėtume du kartus:

  1. Pakeistume iš pamatų socialinę – ekonominę Lietuvos vystymosį kryptį iš prakeikto kapitalizmo, nes būtent Katalikų bažnyčia yra kapitalistinės sistemos autorė ir įkūrėja.
  2. Sugrįžtume prie autentiško lietuviško dvasinio pamato, nes tik pagonybė yra tikroji lietuviška religija.

Nelaimės kelrodis: Kšištofas Kukulka (Krzysztof Kukulka) O.F.M.

Vienuolis „tėvas“ Kšištofas Kukulka (Krzysztof Kukulka) O.F.M. Parasitus. Tai bene geriausias asmuo norinčiam iki pagrindų sunaikinti savo gyvenimą.

Vienuolis „tėvas“ Kšištofas Kukulka (Krzysztof Kukulka) O.F.M. Parasitus. Tai bene geriausias asmuo norinčiam iki pagrindų sunaikinti savo gyvenimą.

Norėtusi pristatyti vieną asmenį, palikusi neišdildomą pėdsaką mano gyvenime: tai pranciškonas Kšištofas Kukulka (Krzystof Kukulka) O.F.M., dar vertėtų pridėti – Parasitus. Su juo gyvenimas suvedė prieš gerus 12 metų, ir šis susitikimas tapo mano iki tol, palyginti ramaus ir daug maž aptvarkyto gyvenimo griūties priežastimi. Aptarti šį lenką būtų gana nesudėtinga: tipiškas dvasininkas. Naujutėlaitis džipas – kaip ir priklauso – ir kiti dvasininkui basakojui vienuoliui priklausantys atributai. Ir skurdus apavas. Buvau durnas ir naivus, savaime aišku, dvasiniais dalykais lengvai susižavintis. Oh, dvasingumas, охуительная вещ! Koks durnelis nesusižavėtų. Mokykloje buvau atsakingas už ateizmą, bet dėl prastos auklėtojos (Eugenija Martynėnienė, ji po metų atsisakė mūsų klasės) normalių religyjotyros pagrindų taip ir neteko gauti (kaip ir anglų kalbos, dėja). O čia – Šventasis Raštas, Brevijorijaus giedojimas, jomajo, tai gi šitokis kaifas! Kas gi galėtų nesusižavėti! Nebent tik sveiko proto moteriškės. Vesperae. Uh! Nugi ar gali geresnė priemonė pakelti tikėjimą? Žodžiu, toks vartojimas, anksčiau ar vėliau priveda prie gyvenimo degeneracijos. „Religinis fanatizmas.“ Tikroji problemos esmė, tai dėmesio nukreipimas nuo šeimos problemų, kažkur į viršų, kuris sukelia teisėtą artimųjų pasipiktinimą dėl atsiradusio dėmesio deficito. Nesugebėjimas suprasti šios elementarios problemos sukelia šeimos skilimus. Viena estuke pusiau lietuvė Audra Mišinitė skundėsi, kad jai teko išsiskirti su vaikinu, su kuriuo ji draugavo ilgą laiką, dėl to, kad jis patikėjo į Krišną. Tikėjimas į Krišną – tai eilinis briedas, grindžiamas Bhagavagita, palyginti nedideliu įdomiu kūriniu (atmetus aiškinimus) apie dviejų brolių giminių kovą dėl valdžios. Žodžiu, tai pasaka, legenda, neturinti nieko bendro su realiu gyvenimu. Lygiai kaip ir kitos šventos knygos, spekuliavimas kurių tematika, tampa tik verslo objektu. Lygiai taip Kšištofas. Nusimetęs paskutinius atsakomybės likučius, klajoja po pasaulį ir, apsistojęs post-komunistinėje šalyje su islamiška kultūra, nes tik ten žmogus gali daug maž komfortabiliai gyventi, skelbia gyvenimo erozijos pagrindus, nepraleisdamas progos apkeikti islamą ir čia pat buvusį komunizmą.

Pasaulis pagal religinį fanatiką

Tomas Viluckas

Religinis fanatikas su nuo tikėjimo perkreiptu veidu pareiškė viešai pasipiktinimą mano įrašu. Dieve mano, švenčiausia mergele Marija, štai sulaukiau dar! Kažkas vėl piktinasi. Dar vienas išputęs veidas nepatenkintas kada buvo apvadintas, ką tik po to, kad viename iš Lietuvos dienraščių išvadino didžiąją dalį žmonių gana įprastu pavadinimu – ligoniais. Švenčiausia sušikta nekaltybė! Nuo maldų nukaršusi smegeninė! Kiekvienas puspročiams skirtos sistemos atstovas jaučiasi turįs tik jiems duotą privilegiją – pasijusti dievu, ir, savaime aišku, žvelgti į kitus susidievinusiu žvilgsniu, nepraleidžiant progos (kaipgi be to!) implikuoti kaltės jausmą kitiems. Tai yra visos Europos tragedijos išraiška: žmogus pasidarė dievu ir pradėjo šikti ant kitų. O banda fanatikų stengiasi tęsti tuo pačiu keliu. Neliečiamieji. Jų veidas amžiais užsiėmęs viena veikla: ora at labora. Tai lotyniškai. Lietuviškai būtų – ignoruok viską ir tegalvok kaip uždirbti pinigų. Skurstantis ar alkanas tebus tik kliūtis tokiai krikščioniškai užduočiai. Taigi, Tomai Viluckai, ora at labora toliau. Už liaudies apšikinėjimą dabar gerai mokama. Iki kol jai vieną dieną pabos.

Krikščionybė = savižudybė

Nenoriu pradėti rašyti apie padugnių, aferistų ir žulikų sistemą, sukurtą prieš du tūkstančius metų lengvatikių mulkinimui. Čia kiekvienas turi savo nuomonę ir ginčytis apie tai nėra prasmės. Bet noriu atkreipti dėmesį į vieną atradimą, kuris buvo paskelbtas dar prieš tris metus, bet, savaime aišku, žulikų kompanijos, vadovaujamos iš Vatikano ir vadinamos Lietuvos Arkivyskupija, buvo nutylimas ir ignoruojamas. Šis vėl atrastas dokumentas, apie kurį istorija žinojo ir seniau, bet kuris buvo atkakliai naikinamas, persekiojamas ir visokiausiomis baudomis draudžiamas, atskleidžia tikrąją krikščionybės esmę ir veidmainiškumą. Dokumentas, kurio istoriniu autentiškumu neabėjojama ir kurio kopijos buvo šimtmečius deginamos, vėl yra atrastas, ir šį kartą jo sudarymo data šiuolaikinių technologijų yra priskirta 170 mūsų eros metams. Tikrai taip, manuskriptas, vadinamas „Judo verksmu“ yra parašytas kone apaštalų anūkų, todėl jo vertė neįkainuojama. Nėra jokio pagrindo nuneigti, kad tai, kas parašyta manuskripte, yra tiesa. Manuskripto teksto autorius prisistato kaip Kristaus mokinys ir apaštalas, vadinamas Judu. Judas skundžiasi, kad Kristus pats yra pats prašęs jį išduoti valstybininkams, nes nuo misijos ir persekiojimų buvo pavargęs. Kristus žinojo, kad jo galimai lauks mirtis, todėl tokį aktą galima pavadinti savižudišku. Pokalbyje su Judu, Kristus mini, kad laikui bėgant dievas atims iš žmonių sielas. Judas atkalbinėja jėzų, tačiau beviltiškai – Jėzus nori pasirinkti mirtį ir prašo Judo tarpininkauti šiam veiksmui. Jį galima suprasti. Tačiau laikui praėjus, šis faktas galėjo krikščionių bendrijoje galėjo sukelti ginčus ir nesantaiką, todėl buvo pasirinktas pigiausias kelias – dėl Jėzaus mirties buvo apkaltintas Judas, o jo teisinimasis pavadinti melu ir neteisybe. Judas suspėjo savo pokalbį su Kristumu užrašyti ir taip gimė antras iš seniausių datuojamas Kristaus apaštalo liudijimas apie Jėzaus darbus. Krikščionių Bažnyčia persekiojo „Judo verksmą“, tačiau šį kartą išniro žymiai ankstesnis dokumentas, o tai rodo, kad kiekvienas melas ar sukurtas blefas turi anksčiau ar vėliau pasibaigti. Laikas pasakyti tiesą, kad Kristus gyvenimą pabaigė apgalvotai savo valia ir su prašymu tarpininkauti numirti per kitą asmenį. O tai reiškia, kad Jėzus pabaigė savo gyvenimą savižudybe ar net eutanazija, jeigu taip pavadinti jums yra paprasčiau. Tai nestebina, nes pavarčius apaštalų darbus ir laiškus galima rasti apstu pasiūlymu numirti. Kaip žmogus, praktikavęs katalikų tikėjimą ilgus metus, galiu pridurt, kad krikščionių religijos praktika gali privesti prie gilios gyvenimiškos ar net egzistencinės krizės, kurios pasekmė gali būti savarankiškai pasirinkta mirtis.

Keletas nuorodų į atrastąJudo verksmą“.

Religinis jausmas

LTSR.LT pradėjo apie „aukštąsias materijas“ rašyti ir man užsinorėjo apie religinį jausmą trigrašį įkišti. (Apie religinį jausmą pagal Luigi Giussani kažkada ilgai protą durnino toks Krzysztof Kukulka OFM Taškento bažnyčioje.)

Religinis jausmas
tai pasąmoningas ir beprasmiškas žmogaus troškimas sugrįžti į motinos įsčias, kur buvo gera, šilta ir nieko netrūko. Ištisa palaima, kurią bažnytininkai mėgsta vadinti „dievo artumu“ ir daro iš to neblogą biznį.

Geras yra biznis spekuliuoti praeities atsiminimais. Kas gi nenorėtų sugrįžti į tokią būseną?

Kompanija ilsisi

Nesenai prisigėręs elitinių pederastų atstovas A. Siaurusevičius išvyko į Vatikaną. Popiežius pakvietė pederastų atstovą meninio filmo prezentacijon. Ką gi, popiežius žino ką kviesti. Juk Kristus irgi daugiausia su nuodemininkais gyveno.

Jėzus ar Leninas?

Toks paprastas klausimas: jeigu dabar visi taip keikia komunizmo ideologiją, kaip netobulą, utopišką, blogą etc, tai kodėl visi eina į bažnyčią išpažinti tikėjimo? Juk krikščionių ideologija išeitų, kad yra žymiai absurdiškesnė nei Markso ir Lenino? O jų nei kas persekioja nei uždraudžia. O į ką tiketi geriau – į tobulą pasaulį kažkur anapilyje (nesąmonė, žinoma) ar į bandymą sukurti šį tobulą pasaulį dar šiame?

Vertybės

Alkanam didžiausia vertybė yra duonos gabalas, nes alkanas neturi jos. Benamiui didžiausia vertybė yra pastogė, nes benamis neturi jos, o kriksčionybėje didžiausia vertybė yra meilė, nes nėra ten jos (nes jeigu būtų, tai nebūtų ir vardinama „vertybe“).

Koktus reikalas yra krikščionybė.

Monsinjoro pinigai

Nelabui.

Dar prisimenu monsinjorą Edvardą Ridziką. Tai žmogus, kuris, jo žodžiais, už nieką nesimeldžia ir su niekuo nesikalba. Vis siūlė pinigų man išsitraukęs pundą. Pundą pinigų laikė ir siūlė taip, kaip jie moka. O nafig jam su kuo kalbėtis? Užtenka to, ką surenka.

Seksas ir bažnyčia

Katalikų (ir ne tik) Bažnyčia reikalauja mylėti Jėzų visa savo siela, protu ir kūnu. Jėzus buvo visų pirma žmogus, vyras. Išeina, kad bažnyčia siūlo pamilti vyrą, pasidaryti pediku. Dar prisimenu moteriškes, baksnojančias lūpomis apnuoginto Jezaus kojas. Auksčiau nepasiekia. O jeigu pasiektų? Na, joms tai gerai. Ir už tai dar monetą įmeta! Neblogą biznį varo kunigai.

Sekso profesionalas kunigas A. NarbekovasPrisimenu kažkada (apie 2000-uosius) kunigo bioetikos daktaro ir buvusio chirurgo Andriaus Narbekovo skaitytą vienuolyne (dabar berods viešbutį atidarė) prie Aušros Vartų paskaitą „Šeimos seksualumo pagrindai“. A la krikščioniški ir su Impramatur. Susirinko klierikai, smalsaujantys. Po pirmų dešimties minučių penktadalis salės pasišalino. Po dar dešimties liko mažiau nei pusė. Ant galo liko koks ketvirtadalis. Tai buvo pasityčiojimas iš žmonių prigimties, bet kokių logikos dėsnių ar sveiko proto. Pasibaigus „paskaitai“ atėjo eilė klausimams. Moteriškė (iš tų, kurie dar neišėjo) paklausė: “O ką daryti, jei vyras nori, lenda, o aš ne?” A.Narbekovas rimtu veidu atsakė: „Tokiu atveju, reikia tai traktuoti kaip bandymą išprievartauti ir kreiptis į policiją.“ Rimtai, be juokų!

Pasibaigus pasakiau priėjęs: „Žinote, dar niekur negirdėjau tokios juokingos paskaitos kaip čia!“ A.Narbekovas padarė apvalias akis ir ant durniaus man išpyskino: „O kur jūs dirbate???“ Nuramintas, kad niekur, atsakė, kad „ne toks tikslas jo buvo“. Kur jau ne toks. Toks ten ir seksualumas. šeimoje.

“Andrius Narbekovas knows good sex!”

Ignoruok viską ir tegalvok apie pinigus

Ilgai negalėjau suprasti vienos Apaštalų darbų dalies, kur aiškina, kad kiekvienas krikščionis turi tik melstis ir tylomis dirbti tesirūpinant kasdienine duona. Atrodytų, viskas OK, bet giliau pasižiūrejus pasidaro baisu.

Žydaitė Hanna Arendt savo viename iš nuostabių darbų aprašė kriksčioniško gyvenimo būdo moto Ora at labora. Melskis ir dirbk. Atrodo viskas OK, bet…

Malda, savaime aišku, suponuoja tokią dvasinę buseną, kada žmogus nori nenori atsiriboja nuo materialaus pasaulio, sutelkdamas dėmesį tariamam dievui. Taigi, materialiąją aplinką jis ignoruoja. O pasimeldus belieka tik galvoti apie darbą. Kitais žodžiais – galvoti kur gauti pinigų.

Ir taip lotyniškas krikščionių moto ORA AT LABORA, pasirodo, yra ne kas kita, o tik šiuolaikinis vakarietiško gyvenimo stilius „IGNORUOK VISKĄ IR TEGALVOK APIE PINIGUS“.

Krikščionybės nesąmonė

Krikčmionybė – tai visos Europos tragedija, absurdas, nesąmonė, sugalvota prieš 2000 metų. Vienas žmogus tapo visą žinančiu dievu, visi turi sekti paskui jį, turi stengtis būti panašiu į jį, kitaip tariant – susidievinti. Todėl ir lipa vienas kitam per galvas, mušasi, žudo. Ir viskas tik tam, kad tapti visą žinančiu, kaip dievas, nes srtumas, savaime suprantama, tai automatiškai užtikrina.

Pati krikščionybės koncepcija yra absurdiška: Dievas tapo žmogumi ir visi turi stengtis būti kaip jis. Na ir nesąmonė. Jeigu vienas žmogus tapo dievu tai kur tada vieta kitam žmogui? Gal pasakysite šalia, cha-cha-cha?

Krikščionybė – tai visų nelaimių priežastis. Nebūtų Jėzaus, gal ir gyvenimas žymiai ramiau tekėtų. Visa Europos dvasia sugadinta krikščionybe.