Šiandien laikraštyje 15min.lt perskaičiau, kad Vladimirą Putiną remia daugiau negu 60% Rusijos žmonių. Vakarai tuo tarpu pezėjo, kad Putino populiarumas mažėja, kad jis skris lauk ir pan. 😀 apgailėtina, kas gi norėtų, kad jis išeitu iš posto? Ko gero visi tie mitingai prieš Vladimira Vladimirovičių buvo vakarietiška propaganda. Jo populiarumas nemažėja, koks buvo 2004 taip ir liko 2012 m. Kol Gorbis šnekėjo apie savo senas apgailėtinas perestroikas Amerikoje, Putinas padėjo atkurti šalį iš griūvėsių. Belieka tik palinkėti jam sekmės.
Rusija iki šiol negali pripažinti, kad Stalinas pats pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. –
Seimo narys Rytas Kupčinskas.
— „Belovežo girios susitarimas buvo kažkokia tai prasme siaubingu, o kažkokia prasme — nuostabiu aktu, verto būti iliustracija daugelio F. Dostojevskio vietų; tai buvo radikalaus voliuntarizmo aktas, aukščiau kurio jau nieko negali būti: žmonės susirenka pasirašyti popierių ir išsidalina vienas kitam žmones kaip baudžiauninkus… “, — Glebas Pavlovskis, šiuolaikinis Rusijos intelektualas.
Rusijos mentas iš Krasnodaro Aleksėjus Dymovskis, prieš du mėnesius pasiskundęs darbo sąlygomis per YouTube kanalą, sulaukė modernizuojančiosios valstybės teisėtvarkos sistemos atsako: Aleksėjui Dymovskiui iškelta baudžiamoji byla už 800 $ kyšio priėmimą. Nepaisant to, kad Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas akcentavo žiniatinklį, kaip efektyvų kritikos metodą, pionieriai, bandantys besinaudoti juo, sulaukia neadekvačios reakcijos už iniciatyvą. Pateikiami įrašai, sulaukę kelių šimtų tūkstančių auditoriją (rusų kalba). Šis majoro kreipimasis sulaukė plataus dėmesio, keletas pareigūnų taip pat kreipėsi viešai paremdami Aleksėjų Dymovskį išdėstydami savo darbo problemas.
– „Galimas dalykas, kad yra būtina sugrąžinti į senąją vietą Stalino paminklą metro stotyje „Kurskas“.“ – tuo įsitikinęs Maskvos vyriausiasis architektas Aleksandras Kuzminas. – „Nesu stalinistas, bet su pagarba atsinešu į iki manęs dirbusių žmonių kūrybą.“ – teigia Aleksandras Kuzminas. Jam galima tik pritarti ir pareikšti padėką už sveiką iniciatyvą. O kartu ir pašaipą Lietuvos ultraliberaliems „istorikams“, niekaip nesugebančiams surasti pagrindo pasakaitėms apie tariamas Josifo Stalino nukankintas „Lietuvos aukas“. Norisi priminti, kad J. Stalino dėka prijungtos prie Lietuvos TSR žemės padidino Lietuvos gyventojų skaičių geru puse milijonu.
Originalus paminklas Josifui Visarionovičiui Stalinui, stovėjęs Maskvos metro „Kursko“ stotyje iki prasidėjus antistalininei isterijai.
Michailas Gorbačiovas. Žmogus, kurio veiklos pasekmės gali būti prilyginamos su Adolfo Hitlerio veikla
Hitleris Nr. 2 – toks gali būti neoficialus debilo, sugriovusio milžinišką šalį dėl ambicijos „gyventi kaip jie“ ir palikusio neviltyje ir be ateities dešimtis milijonų gyventojų, vardas. Michailo Gorbačiovo aukos yra ne išgalvotos ar išpūstos, kaip Josifo Stalino atvėju. M. Gorbačiovo aukas galima pamatyti šiandieną visur, net toje pačioje Lietuvoje. Užtenktų tik praeiti miestelių bei kaimų gatvėmis ir pažiūrėti į žmonių veidus. Michailo Gorbačiovo pradėta demokratizacija sunaikino šimtus tūkstančių žmonių ir milijonus paliko neviltyje. Šis žmogus – tai daugiau nei padugnė, tai išgama visais šio žodžio reikšmių aspektais. Jo padaryti darbai gali būti tesulyginami gal tik su Adolfo Hitlerio nusikaltimais. Jo atliktos piktadarybės tarybinės liaudies atžvilgiu tik įgauna pagreitį ir jų pražūtį atnešusios pasekmės laukia visų mūsų ateityje. Vakar šis žmogus – monstras, atvėręs kelią politinėms išgamoms, tokioms, kaip Vytautas Landsbergis ir Co., davė interviu radijui „Laisvoji Europa“. M. Gorbačiovas didžiąją pokalbio dalį skyrė Rusijos politikai, kurią jis vis dar norėtų pertvarkyti, tačiau atsakė į keletą klausimų, liečiančių TSRS sunaikinimą:
…
– Jus iki šiol kaltina sugriovus Tarybų Sajungą?
– Šis klausimas aiškus – sugrioviau…
– Sugrįžkime 20 metų atgal, į 1989 metų spalį…
– 1989 metai – tai ypatingas posūkio taškas, privedęs prie šaltojo karo pabaigos.
– Ar nekyla galvoje mintis, kad jūs tada kažkur tai klydote?
– Prie ko čia aš? Visas pasaulis tada keitėsi.
– Bet prie Leonido Iljičio Brežnevo kažkodėl tai nelabai keitėsi?
– Ne, aš neatsisakau, kad aš ranką prie to pridėjau. Bet kas buvo, tas buvo: kažkur atsilikom, kažkur aplenkėm, kitoj vietoj, politikų žodžiais tariant – kažkam į snukį nedavėm.
…
Šis žmogus, panorėjęs padaryti TSRS kaip pas juos, tapo nelaimės simboliu. Naivūs lietuviai, panorėję gyventi kaip Amerikoje, leido sugriauti Lietuvos infrastruktūras, faktiškai, be jokių išimčių. Kiek dar Lietuvoje diriguos parsidavėliai, nurodinėjantys veiklos kryptys pagal jų nurodymus?
Operatyvinė-taktinė sistema „iskander“. V. Ušackas geidautų, kad tokiais velniais numuštos amerikiečių raketų nuolaužos kristų ant lietuvių galvų.
Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui atsisakius priimti amerikiečių „draugišką pasiūlymą“, pastarieji, visgi, atlyžo ir pranešė, kad priešraketinio skydo Europoje nestatys. Priešraketinio skydo tematika buvo pradėta dar prieš keletą metų padugnės Džordžo Bušo. Lenkija tada per radiją pranešė, kad „privalo realiai įvertinti Rusijos keliamą grėsmę“, kada gavo pasiūlymą dislokuoti raketas. Tik po gerų metų kitų, kada atsirado Irano tema, priešraketinio skydo tikslas buvo nulaviruotas į tariamą Irano grėsmę. Dabar amerikiečiai, išleidę visus pinigus okupaciniam karui Irake ir tuščiam bombų mėtymui Afganistane, visgi susiprato, kad Rusijos erzinti neverta, nes kilus ginkluotam konfliktui gali neatsirasti pinigų gynybai. Lenkai ir čekai pasijuto durniaus vietoje, tame tarpe Lietuvos užsienio reikalų ministras V. Ušackas pradėjo gėdyti amerikiečius, kad tai „ne pati geriausia žinia“. Jam džiugu, kad kilus ginkluotam konfliktui priešraketinės sistemos paleistas raketas rusai „Iskandero“ pagalba jas numušinėtų iš karto čia pat, virš Lietuvos žemės, nes „Iskanderas“ būtų pastatytas Kaliningrado srityje. „Iskander“ raketos negali skrieti toliau 280 kilometrų. Pagalvojusi apie amerikiečių apsisprendimą, Rusija pranešė, kad atsisakius amerikiečiams nuo piktų kėslų, Kaliningrado srityje „Iskander“ nestatys. „Iskander“ sistema yra operatyvinis-taktinis reaktyvinių raketų kompleksas su super tikslia taikymo sistema ir skirta branduolinėms raketoms ir kitiems objektams, skriejantiems ore, numušinėti. Rusija taip pat pareiškė, kad neatsisakys Iranui parduoti zenitines sistemas S-300.
Valdajaus forumo metu amerikiečiai padarė „draugišką“ pasiūlymą Rusijai:
jeigu:
Rusijos Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas švelniai pasiuntė JAV pasiūlymą ant trijų raidžių. Draugiški žmonės yra amerikiečiai, ar ne tiesa?
J. Stalino vardas pamažu grįžta Maskvoje. Pritilus pro-vakarietiškoms isterijoms apie J. Stalino „nusikaltimus“, represijas ir kitas nebūtas anomalijas, J. Stalino vardas pamažu pradeda užimti deramą vietą: atnaujintoje Maskvos metro stoties „Kurskaja“ foje iškalti žodžiai, skirti J. Stalinui atminti: „Нас выростил Сталин на верность народу и на подвиги нас вдохновил“ (Mus išaugino Stalinas tarnauti tautai ir žygdarbiams mus įkvėpė). J. Stalino išniekinimas buvo esminė TSRS Komunistų partijos klaida, padaryta prieš gerus 50 metų Nikitos Chruščiovo ir tapusi antitarybinės propagandos pagrindu. Ilgą laiką buvusi tabu, J. Stalino tema tapo atvira tik dabar (TSRS gyvavimo laikotarpiu J. Stalino įvertinimas buvo draudžiamas) ir kiekvienas, turintis galimybę susipažinti su archyviniais dokumentais, gali susipažinti su duomenimis ir padaryti tinkamas išvadas. Žemiau pateikiamos nuotraukos su Maskvos Kursko metro stoties interjero atvaizdais.
Eilėje į teismą, galų gale, gali atsidurti kiekvienas juodinantis J. Stalino atminimą tariamomis milijoninėmis aukomis ir nebūtais nusikaltimais. J. Stalino anūkas Eugenijus Jakovlevičius Džiugašvili neapkentęs patyčių senelio atžvilgiu, gana analogiškų šiuolaikinių Lietuvos landsbergistinio tipo J. Stalino „kritikų“ blevyzgomis, padavė laikraščio „Novaja gazeta“ redakciją į teismą. Civilinis ieškinys buvo pateiktas š. m. liepos pabaigoje Maskvos Basmano rajono teismui ir iš karto susilaukė didelio dėmesio. Eugenijus Džiugašvilis reikalauja paneigti teiginį, kad “Stalinas ir čekistai paskendo dideliame kraujyje ir sunkiausiais nusikaltimais, visų pirma – prieš savo tautą“ ir kitus, jam panašius, bei priteisti 10 milijonų rublių kompensaciją. Nėra jokios abėjonės, kad ieškinys bus pripažintas teisėtu. Galima tikėtis, kad vėliau analogiškų ieškinių susilauks ir Lietuvoje įvairūs, pradedant dementinio tėtušio V. Landsbergio ir baigiant sugrąžintų pokario nusikaltėlių anūko, prisistatančio Memelenderiu (Partizanu, Martynu) tipo žmonės, kad atmušti kitus nuo noro rašyti analogiškas nesąmones, bei skleisti netiesą. Ieškinys susilaukė susidomėjimo plačiosiose masėse, jis bus stebimas ir jo eiga skelbiama spaudoje. Norisi priminti, kad Lietuvai J. Stalinas nepadarė nieko blogo. Lietuvai J. Stalinas davė Vilnių, Druskininkus ir Ignalinos rajoną. Taip pat statė gamyklas, mokyklas ir ligonines. Mainais už tai buvo išvežęs mokytis dirbti 39 tūkstančius Lietuvos niekadėjų, kartu su jų šeimynomis (nes negražu būtų buvę siūsti žmones tokion misijon be savo žmonų ir vaikų – jie būtų sunkiai išlaikę). Vadinamas „Stalino kultas“ ir „Stalino nusikaltimai“ tėra tik TSRS Komunistų partijos vidinių nesutarimų riešutai, išmesti kramtyti plačioms masėms. Reikia pridurti, kad aršiausias J. Stalino kritikas Nikita Chriuščiovas, perėmęs TSRS vairą po J. Stalino mirties, nieko doro šaliai nesugebėjo padaryti, išskyrus apsėti laukus kukurūzais, neišmokant liaudies gaminti popkorną. Buvo tik tęsiama J. Stalino pradėta industrializacijos programa bei išprovokuota Kubos krizė, vos vos neprivedusi pasaulio prie trečio pasaulinio karo.
Kiekvienas lietuvis turėtų kojas bučiuoti J. Stalinui už tai, ką jis padarė Lietuvos žmonėms, tylomis sulyginant jį su V. Landsbergiu ir jo nusikaltelių klika, vadinamų signatarais, tesugebėjusių iki pamatų sunaikinti ir išplėšti visą Lietuvos ūkio infrastruktūrą, palikus be teisės ir vilties normaliam gyvenimui po savęs einančią kartą.
Josifas Visarionovičius Stalinas suteikė džiaugsmą ir pasitikėjimą rytdienos diena kiekvienam Lietuvos gyventojui. Dėje, 39 tūkstančiai niekadėjų buvo išvežti mokytis dirbti. Jie nebuvo atskirti nuo savo žmonų ir vaikų.
Vytautas Landsbergis skelbia naują Rusijos pavojų: Rusija galinti išvogti lietuvius
Lietuvos dementinis „tėtušis“ Vytautas Landsbergis vakar pranešė apie naują grėsmę Lietuvai, jo įvardytą kaip „Ruso korta“. Čia daug netikslumų V. Landsbergis paminėjo. Ši programa buvo įdiegta prieš porą metų Vladimiro Putino ir buvo plačiai skelbiama per radiją „Golos Rossiji“. Tai yra valstybinė programa, kurios tikslus pavadinimas skamba sekančiai „Программа по переселению соотечествинников“ (Tėvynainiu perkėlimo programa) ir kuri yra skiriama visiems rusakalbiams (tokiems kaip aš, t.y. gebantiems kalbėti rusiškai) ir norintiems savo šaknis susieti su Rusija. Ši programa nesulaukė didelio populiarumo, todėl jos finansavimas šiais metais buvo sumažintas 80 %. Programos populiarinimas buvo neskatinamas kai kuriose valstybėse del politinių aspektų. Programa gali pasinaudoti visi post-TSRS erdvėje gimę piliečiai bei jų vaikai, gebantys šnekėti rusiškai. Programas organizatoriai įsipareigoja pateikti darbą visiems programos dalyviams (o tai yra labai aktualu šiais laikais), suteikti visas socialines garantijas bei laikiną būstą. Pastovų būstą programos dalyviai privalo susirasti patys. Programos dalyviams išskiriamos vienkartinės išmokos, skirtos isitvirtinimui, vadinamos „podjemnyje“ (nuo 40 000 iki 120 000 rublių, priklausomai nuo pasirinkto regiono). Programos dalyvimas bus suteikta Rusijos pilietybė laikotarpyje nuo 2 iki 6 mėnesių. Tai vertas dėmesio reikalas del daugelio dalykų : Rusijoje išliko daugybė socialinių garantijų, galiojusių TSRS (pvz. nemokamas aukštasis mokslas bei sveikatos apsauga), o ir Rusijos ūbagų kraštu nepavadinsi. Reikia pasakyti, kad ir mano anketa dalyvauti šioje programoje šiuo metu guli Rusijos ambasadoje. Norintys dalyvauti programoje privalo kreiptis į artimausią Rusijos ambasadą ir patekti sekančius dokumentus su notaro patvirtintu vertimu į rusų kalbą: anketą, pora foto nuotraukų, pasą ir profesinį išsilavinimą patvirtinančius dokumentus. Ypatingų reikalavimų nėra: reikalinga gera valia ir be ypatingų kriminalinių ekscesų praeitis. Po to belieka laukti darbo pasiūlymo. Paprasta, tiesa? Gal is tiesų yra geriau tapti pilnateisiu piliečiu šalyje, kur esi kviečiamas ir laukiamas, negu pabėgeliu be teisių ir be ryškios ateities kokioje nors Airijoje ar Didžiojoje Britanijoje.
Leningrado gyventojai gyvena taip pat, kaip ir Lietuvoje: be duonos, be darbo ir karšto vandens, bet už tai su demokratija. Jeigu tiksliau – tai ir yra demokratija. Man idomu, kiek lietuvių turės nuo bado išmirti, kada jie pradės stoti į kovą su tais, kas atnešė Lietuvon vadinamą „demokratiją“. Lygiai taip pat, kaip šie žmonės nufilmuoti vaizdo klipe Rusijos Leningrado srityje.
Įdomu su Sergejevo padaryta garso įranga. Visada atrodė, kad kompaktas savo gyvenimą jau nugyveno ir ateitis tik failuose. Pasiuskit. Per hi–end garso stiprintuvą ausinėmis muzika iš CD nešiojamo grotuvo Philips skamba pastebimai kokybiškiau nei iš kompiuterio garso kortos, nors diskai įrašyti iš tų pačių kompiuteryje esančių įrašų. Vat tokie reikalai. Sergejevas sako, kad jeigu net ir iš Apple įrangos šaltinį imti tas pats galas gautusi. Nereikia skubėti nurašinėti senos buitinės technikos. Sergejevas yra pripažintas hi–end garso įrangos konstruktorius iš Irkutsko Rusijoje. Senis suktas, bet jo pagaminta top klasės lempinė įranga yra prieinama ir verta dėmesio.
Kad ir kaip konservatoriai besistengtų, kovoti su komunizmo reikalu kažin kaip besiseks. Nes reikalas yra teisingas ir geras. Dauguma žmonių tai vertino ir iki šiol vertina. Štai, pavyzdžiui, kad ir vyriausiasis Zverinogolovsko miško ūkio (Kurgano srityje netoli Kazachstano) girulys Aleksandras Grigorjevičius Kanščikovas, gimęs 1938 m., kuris 1970-ais metais, norėdamas pažymėti Vladimiro Iljičiaus–Lenino šimtmetį bei TSRS susikūrimo 60-metį pasodino tokią, tais laikais atrodytų nereikalingą (juk pamatyti galima tik iš lėktuvo), beveik 600 metrų ilgio ir apie 70 metrų pločio kompoziciją–užrašą „Leninui 100 metų“. Ir štai, praėjus beveik 40 metų, kada iš sodinukų išaugo miškas, šį simbolinį darbą galima aptikti ir įvertinti besinaudojant moderniomis technologijomis. Aleksandras Kanščikovas per savo gyvenimą pasodino dešimtis tūkstančių hektarų miško. Šiuolaikiniai Lietuvos ir Rusijos vedliai į „modernų“ pasaulį tesugebėjo tik kirsti.
1993 metų rugsėjo 21 dieną prezidentas Borisas Jelcinas išleido nutarimą Nr. 1400 „Apie poetapinę konstitucinę reformą“ ir paskelbė apie Aukščiausiosios Tarybos paleidimą.
Tą pačią naktį neeilinė Aukščiausiosios Tarybos sesija konstatavo valstybinį perversmą, nušalino Borisą Jelciną nuo pareigų. Skubiai sušauktame posėdyje Konstitucinis teismas konstatavo Boriso Jelcino nutarimą prieštaraujantį Konstitucijai. Borisas Jelcinas nepakluso šiam Konstitucinio teismo sprendimui. Buvo duota komanda Tarybų namus atjungti nuo ryšio ir apsupti Vidaus reikalų ministerijos daliniais.
Apginti Tarybų Namus susirinko tūkstančiai pasipiktinusių žmonių. Nenutrūkstamai vyko mitingas Aukščiausiajai Tarybai paremti. Buvo formuojami savanoriški savygynos būriai. Prieš juos buvo mestos OMON’o (Отряд милиции особого назначения – Specialiosios paskirties milicijos būrys) pajėgos. Buvo pradėtos naudoti guminės lazdos. Visoje Maskvoje prasidėjo protestuojančiųjų prieš Boriso Jelcino diktatūrą ir net atsitiktinų praeivių sumušimas. Rusijos Parlamente atjungė elektrą, neveikė kanalizacija, nutrauktas maisto tiekimas. Priešais Tarybų Namus ir šalimose gatvėse pradėtos statyti barikados.
1993 m. spalio 3 dieną daugiatūkstantinė Aukščiausiosios Tarybos šalininkų demonstracija, nušluodama OMON’o kordonus, prasiveržė per Krymo tiltą ir Sadovoje žiedą prieš Tarybų Namus, supjaustė spygliuotą vielą ir pašalino blokadą. Staiga iš gretimų namų ir miesto merijos pastatų stogų pasigirdo šūviai, tarp demonstrantų atsirado sužeistų. Sukilėliai buvo priversti paimti merijos pastatą į savo rankas ir patraukė į Ostankino bokštą su reikalavimu leisti pasisakyti tiesioginiame eteryje. Tačiau ten laukė pasala. Beginkliai žmonės pateko į specbūrio „Vitjaz“ paleistą ugnį. Tuo metu žuvo dešimtys žmonių, šimtai buvo sužeista.
Boriso Jelcino šalininkai garsiai pradėjo šaukti, kad šis sukilimas buvo „fašistiniu maištu“, o sukilėlius – „rudaisiais maištininkais“. Ankstyvą spalio 4-osios rytą Boriso Jelcino pajėgos pradėjo šturmą, į miestą įvažiavo šarvuočiai, buvo sušaudomos palapinės su Aukščiausiosios Tarybos gynėjais, tankai atidengė ugnį į Parlamentą, kur buvo susirinkę tūkstančiai žmonių. Pastate įsiliepsnojo gaisras. Tarybų Namams užimti buvo mesta specialios paskirties grupė „Alfa“ (ta pati, kuri užėmė televizijos bokštą ir pastatą Vilniuje). Tačiau „Alfa“ atsisakė šaudyti į savo tautiečius ir vietoj to organizavo jų evakuaciją, nors išsigelbėti pavyko ne visiems. Į degantį Tarybų Namų pastatą įsiveržė OMON’o galvažudžiai, kurie pribaiginėjo sužeistuosius ir fiziškai dorojo besiprešinančiuosiosius. Visą naktį Tarybų Namuose ir apylinkėse vyko susidorojimas su Konstitucijos gynėjais. Buvo sušaudoma Tarybų valdžia. Tie, kurie kaltino Tarybų valdžią antihumaniškumu ir žmogaus vertybių neigimu, patys žiauriai susidorojo su tautos išrinktaisiais. Tokiu būdų demokratija skynėsi sau kelią į valdžią.
Tautos sukilimo pralaimėjo priežastys – jo silpna organizacija, tautos lyderių stoka. Dar vakarykščiai Boriso Jelcino sėbrai Ruckojus ir Chasbulatovas negalėjo būti tokiais. Nesenai susikūrusi Rusijos Federacijos Komunistų Partija neturėjo tiek jėgų tapti pasipriešinimo avangardu, nors komunistų sukilėlių gretose buvo daug.
Tų dienų įvykių kronika paneigia melą apie tai, kad Tarybų Sąjunga sugriuvo pati, pagal tautų valią ir niekas jos negynė. Tarybų valdžia patyrė tik laikiną pralaimėjimą. Pakilę į sukilimą dalyviai savo krauju pašventino tolimesnę kovą už socializmo atgimimą.
Kas yra įdomu, kad antitarybinę isteriją inicijuoja būtent tie, kurie ir buvo aktyvus visuomeniniai veikėjai tarybiniais laikais, o antirusiška propaganda yra generuojama žmonių, susietų verslo ryšiais su Rusija. Pvz. trikampis A. Januška – žydroji žiniasklaida – antirusiškos idėjos. Čia įdomus stilius, Lietuvoje palyginti naująs, bet aktyviai naudojamas kad ir V. Adamkiewicz’iaus (Valdas, teko girdėti yra tikrų tikriausios lenkiokų kilmės, – Voldemaras Adamkevičius buvo toli gražu ne jo pirmoji pavardė). Kam jie tai daro, sunku suprasti. Bet akivaizdu. kad tai yra kaip ir gynybinis refleksas – kaukti garsiai apie pavojų tų dalykų, su kuriais patys susije. P. Vojeiko buvo mane patikinęs, dar iki su pederastais susidejęs, kad V. Landsbergis, be jokios abėjonės, buvo užverbuotas KGB, nes kitaip tiesiog neįmanoma – KGB juk dirbo.
Kaip sakoma, kas kam skauda, tas apie tą ir rėkia. Be V. Landsbergio, sulaužiusio bendradarbiavimo sutarti su KGB, rusai kažin ar daugiau kuo domėtusi. O už išdavystę KGB baudžia (-ė) skaudžiai. Litvinenkos istorija buvo geras pavyzdys ir „tėtušis-Rezistentas numeris 1“ jį puikiai suprato. Turėtų išsigąsti, logiškai mąstant.
Po V. Landsbergio mirties Lietuvoje įsivyrautų taika ir ramybė su Rytų kaimynais. Verta apie tai pagalvoti.
Užvakar sukako liūdnas jubiliejus. Lygiai prieš 15 metų vienintelis pastarųjų laikų pažangus politikas pagal V.Landsbergį ir vėliau nuo alkoholizmo miręs Borisas Jelcinas sušaudė miną žmonių atėjusių ginti savo tarybinės valdžios organo – Aukščiausiosios Tarybos ir deputatų Suvažiavimo, kuriuos prieš kelioliką dienų buvo išvaikęs „demokratinis“ Prezidentas, nepabūgęs šaudyti į beginklę Aukščiausiąją Tarybą net iš tankų. Tokių būdų „demokratija“ atėjo ir į Rusiją, o socialistinė santvarka buvo sunaikinta galutinai.
Na kurių galų Rusijai pulti Lietuva, niekaip neįsikertu. Lietuvoje nėra nei naftos, nei dujų, nei naudingų iškasenų. Nieko nėra. Yra tik išėjimas į jūrą, bet Rusija turi savų išėjimų prie jūrų pakankamai. Tai ką V. Landsbergis mala? Kokios prielaidos Rusijai pulti Lietuvą? Kodėl jis nesako?
Na gerai, buvo Ribentropo–Molotovo Paktas. Tada juk Rusijai reikėjo apsisaugoti nuo fašistinės Vokietijos, todėl su Hitleriu ir buvo padalintos įtakų sferos. Nuo ko dabar Rusijai reikėtų apsisaugoti? Nebent nuo JAV. Bet Lietuva kažin ar čia kuo padės.
Otas pasakė tetušiui:
„Žinai, tu teisus!
Rusai jau superka viską
Ir Europą, kaip ir Airiją
Ir laikas ateis
Kada ir mums sumokės
Už viską!“
Maistas ausims Kalafijoro bjauraus tipo blogas? Geras! Русский Журнал Naujapilis Pipedijos dienraštis Твои бусы, кольцо… Всё теряет свой шарм… Gyvenimo kritika (Robert Mazit) Eastern approaches Psichotronika Nežinomas srautas
Visas dienraščio turinys gali būti naudojamas pagal Creative Commons licenziją. Nuoroda į „Labas, Lietuva!“ geidautina.
