Category Archives: TSRS

„Labas, Lietuva!“ sveikinimai Mykolui Burokevičiui

Sveikinu jus sulaukus 85 metų jubiliejaus. Visada prisimenu jus kaip principingą paskutinį Lietuvos vadovą iki pat galo atstovavusį Lietuvos darbo žmonių interesus. Lai geriausi laikai lydi jus!

Baltijos Tigras „Amerika vs. TSRS“

Savaitgalyje teko pažiūrėti įdomų dokumentinį filmą „Šaltasis karas – Baimės Šešėlis“. Filme buvo aiškinama kaip po karo viskas vystėsi ir t.t. Bet jei jau atvirai, tai juokinga pasidaro kaip supervalstybė Amerika vaidino gera šalį :D. Tiek Amerika tiek TSRS buvo (Amerika vis dar yra) autoritarinės valstybės, tik, kad TSRS sugebėjo pasirūpinti savo žmonėmis geriau. Bet kaip gi Amerika sugebėjo laimėti šaltajį karą? Manau visi prisimena Ronaldą Reiganą, žmogų, kuris sugebėjo paversti Amerika vėl pastikinčia savimi ir „klestinčia“, bet šaltasis karas buvo laimėtas tik amerikonų skolomis, nes TSRS jų neturėjo. TSRS žlugo, nes kvaili lyderiai nieko nesiėmė suvaldyti padetį.

Tai kur gi aš lenkiu? Dauguma žmonių vis dar tiki, kad Amerika yra tikras gėrio įsikūnijimas, bet tik nemąstantis žmogus taip mąstyti galėtų. Negi tie suskiai tiki, kad Amerika išsikovojusi supervalstybės statusą nesiims griauti kitų šalių įtakos vardan? Šiandien galime matyti gerosios Amerikos padarinius.

Idiotas

Vikipedijoje radau straipsnį.

Akademikas Andrėjus Sacharovas. 1989 m. kovo 1 d.

Akademikas Andrėjus Sacharovas, 1989 m. kovo 1 d.

Citata:


A discussion about the political uses for the creation of a super-bomb became a reason for the ideological divergence of Andrei Sakharov and Nikita Khrushchev, as Nikita Khrushchev disagreed with the project of placing fifty 100 Mt bombs along the US marine border, to stop an armament race and to continue democratic reforms in the Soviet Union

Esmė tokia: Andrejui Sacharovui sukonstravus galingiausią bombą ir išbandžius ją (bandomasis sprogdinimas buvo apie 1300 kartų galingesnis už Hirosimos ir Nagasakio atominius bombardavimus paėmus kartu), Nikita Chriuščiovas atsisakė patvirtinti A. Sacharovo planą išstatyti priešais JAV teritoriją penkiasdešimt 100 megatonų bombų (kurių kiekviena būtų buvus apie 2600 kartų galingesnė už Hirosimos ir Nagasakio atominius bombardavimus kartu). Supykes mokslininkas tampa disidentu.

Iš tiesų, kam kurti, jeigu niekas nenori naudotis.

Aukos karo ir išgalvotos

Vakar užėjus į biblioteką, įdomus straipsnis buvo aptiktas apmastymui. Pasirodo, tarybinių karinių pajėgų netektys Antrąjame pasauliniame kare sudarė 11 441,1 tūkstančiai žmonių, tame tarpe 8,7 milijonai — TSRS žmonių. Kitaip tariant, beveik 9 milijonai TSRS gyventojų žuvo gindami jauną tarybinę valstybę nuo fašistinės okupacijos agresijos. Dar 3,7 milijonai žuvo, kurie buvo vienaip ar kitaip paliesti hitlerinės Vokietijos (išvaduoti iš okupuotų teritorijų ar išlaisvinti iš nelaisvės) ir stojo į Tarybinės Armijos gretas kovai.1

Apmastant šiuos skaičius, noromis nenoroms prisiminti tenka dešimtis matytų kino filmų apie Antrojo pasaulinio karo siaubus. Šimtai filmų buvo pastatyta įvairiausiose šalyse, kuriuose buvo ekranizuotas Antrasis pasaulinis karas. Taigi, 11,4 milijono netekčių. Nenoromis kyla į galvą sutapatinti šiuos skaičius su vadinamomis „Stalino aukomis“, kurių autoriai drąsiai skelbia naujas istorines aksiomas, esą jų (aukų) skaičius sudarė 20 milijonų ir daugiau! Nepaisant to, kad Lietuvos istorikai nesugeba pateikti nei vieno fakto apie J. Stalino nurodymu sušaudytus lietuvius! (Aktyviai mitologizuojama istorija apie Rainių miškelį, apie kurią galbūt pavyks parašyti vėliau.) Logiškai mąstant, jeigu J. Stalino „agresija“ turėjo pagrindo, tai ji tikrai turėjo būti ekranizuojama, juolab, kad ir pati TSRS Komunistų partija skyrė J. Stalino juodinimui nemaža laiko. Iki buvo nuleistas garas ir sugriauta pati Tarybinė šalis. Bet iki šiol nepavyksta prisiminti nei vieno rimtesnio filmo apie „kraugeriškus J. Stalino nusikaltimus“.

1. С. П. Москальков “География безвозвратных потерь вооруженных сил СССР в Великой Отечественной войне (статитическо – географический исследование)”, Вестник Московского Унивеситета, серия 5-ая “География”, №4/2010.

Elementari tiesa

Vakar pabaigiau žiūrėti filmą „Admirolas“. Žiaurus filmas istoriniais motyvais apie admirolą Kolčiaką, po Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos stojusi opozicijai prieš bolševikus. Įdomus filmas, skirtas istorinėms spragoms apkaišyti. Įdomiausiu momentu pasirodė viena detalė pačioje filmo pabaigoje: Kolčiaką išdavus (neužilgo ir sušaudžius), bolševikai sulaikė kartu su juo buvusią gyvenimo draugę Aną Timiriajevą. Ana Timiriajeva buvo įkalinama kalėjimuose ir tremtyse 37 (!) metus.1960 metais buvo reabilituota, mirė 1975 m. Ar jus galite įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis buvo laikoma moteris, sugebėjusi išgyventi iki gilios senatvės, puse savo gyvenimo metų praleidusia „sovietiniame pragare“? O juk dauguma mūsų Lietuvoje nesugebėjo išgyventi net 15 m. išprotejusio ožio draugijoje. Aš už antrą Spalio Socialistinę revoliuciją, draugai. Geriau dešimtys metų Stalino darbo stovyklose, nei keli metai priverstinėje deportacijoje į kokią nors Airiją ar Didžiąją Britaniją.

Atimtas žvilgsnis

Kažkoks japonas yra parašęs knygą „Auksinė šventovė“. Blogai jis gyvenimą baigė negavęs Nobelio premijos, kuri atiteko M. Šolochovui. Ten buvo vienas siužetas paminėtas: keli vienuoliai rado kačiuką ir negalėjo pasidalinti pas kurį jis apsigyvens. Vienuoliai ginčijosi ginčijosi, ir, negalėdami susitarti, nuėjo pas vienuolyno vyresnįjį, kad nuspręstų. Anas, ramiai išklausęs vienuolius, paėmė kačiuką ir, tiesiog nusuko jam sprandą. Konfliktas išspręstas. (Koks rašytojo vardas?)

Lygiai taip pat man norėtusi paimti ir tiesiog atsistumti nuo dviejų problemų. Pirma, norėtusi ištrinti amžiais ir su viskam prakeiktos nevisprotės Džoanos atmintį iš galvos ir ne tokiu būdu, kaip buvo daroma anksčiau. Ši arogantiška pusprotė neturėjo teisės lipti ant mano galvos. Ji nebuvo verta jokio dėmesio, tokias psiches paprasčiausiai reikia varyti laukan ir nebuvo jokio reikalo kabinėtis prie jos ir draugystę rodyti. Jos išverstos akys absoliučiai nieko nedarė, tik sekė kiekvieną kiekvieno judėsį ir iš akių trykštančią „bioenergiją“, bandydama iš nevilties ir pavydo suprasti: „O kaip jis taip daro?“; taip pat iš pykčio formuodama atsaką: „Kodėl jis nieko neturi, o viską taip gali padaryti?“. Netekęs sielos, bando ją atimti iš kitų. Tipiškos parazitavimo nuostatos, suformuotos dešinių pažiūrų šeimynoje, tolygiai smunkančioje žemyn ir besitempiančioje kitus. Progresas tokioje šeimoje neįmanomas. Nenorėdami atsisakyti savo parazitiškų nuostatų, jie yra palaikomi medikamentais. Jų lygis yra primityvus, jie neužsiima intelektualizacija, tačiau noriai atidirbinėja priemones, kaip prisikabinti prie kitų, juos pavergti ir gauti tariamą naudą, nors iš tikro, materialinės naudos, daugumoje atvėju, gauna nulį, sukeldami didelį psichologinį diskomfortą kitiems (Laima minėjo apie kažkokį specifinį moterišką hormoną, kuris sukelia joms pasitenkinimą. Sadistės.). Jų komunikaciniai gebėjimai yra prasti, jie paprastai tyli ieškodami sau naudos. Jie yra paprastai išpūsti, su išverstomis akimis (reikalauja išversti jas iš kitų!), bando atsekti kiekvieno kito paslėptą mintį. (Pvz. durnelis A. Januška. Jo niekas neužmuša nes viso jo esybė yra invertuota, išversta į išorę. Jo kūnelis yra tešlos formos, jis neturi jokiu jausmų, emocijų, tenkina tik bazinius instinktus, tačiau savo išverstos ego (esaties? astralinio kūno? psichės?) dėka, sugeba kontaktuoti su kitais, jam panašiais. Jų gyenimas yra atsiribojęs nuo įprastinio. Tačiau, dėl savo ypatumų, jų veikla gali žeisti kitus. Jie užima specifinę vietą visuomenėje, analogiškai, kaip žydai viduramžiuose, įsigydami privilegijas. Jie gali leisti laisvalaikį specifine veikla, galvodami, jog išsiskiria ar pralenkia įprastai gyvenančius. Jie gyena totalioje izoliacijoje, glaudžiame rate. Jie nestokoja, bet jiems reikia daugiau daugiau ir daugiau. Nustekenti aplinkiniai priversti pasišalinti (žr. vakarykštį Rūtos Vainienės pranešimą), vietoj to skelbdami apie imigrantų būtinybę. Mat, pastaruosius apvogti ir išnaudoti yra lengviau, be to, jie neturi jokių teisių. Tokie yra demokratijos skelbėjai ir pranašai. (Galima pridurti, tokia ir yra demokratijos esmė.) Tokia yra Džoana Vhelan ir visa jos šeimyna. Uzurpuodami seno žydo senai išnykusią vietą visuomenėje, jie tikisi įgauti pranašumo, prisisegti privilegiją ir pasiskelbti, na, kuo tik nori. Taip elgiasi, pavyzdžiui, kad ir žmogaus teisių pranašai: kokią tu teisę turi? Kas tau ją davė? (Įdomus momentas pastebimas tarp šiuolaikinių merginų, kurių tokia nevisprotiška politika kelia į neviltį visus: pasirodo, sutikus vaikiną, jos nežiūri nei į jo spermos kiekį ar fizinę būklę. Jos žiūri į akis ir stebi kokias teises jis turi? O neturint teisių, galima ir sugebėjimus neutralizuoti, užtenka juos tik sugerti.) Reikia atkreipti dėmesį į vieną momentą: žmogaus teisės niekur neginamos. Jos tik suteikiamos. Kitaip tariant – tai elementariausias gaidinimas. Ir tokius gaidintojus galima paprastai naikinti: fizine jėga (turint omenyje, kad tai papraščiausios „mirusios sielos“, sąžinė dėl jų neturėtų skaudėti) arba psichologine priespauda, kuri daugumoje atvėju, yra žymiai efektyvesnė. (Pletkai, televizija, radijas, žiniatinklis: naujienų grupės, dienraščiai, Facebook, Tviteris ir kiti), Nes kiekvienas gaidintojas, manantis, kad užima ypatingą vietą demokratizacijos procese, gali būti priremtas prie sienos taip pat. Pvz. atidaryti dienraštį ir nusiūsti straipsnių URI į mokyklą ar nuolat jas skelbti konferencijose. Tokie yra informacinės visuomenės ypatumai. Verta prisiminti, kad Lietuva ir TSRS pralaimėjo grynai per informacinį karą. (TSRS kompartija padarė didelį nuostolį neatkreipdama į skaičiavimo technikos mokslo vystymą, nors tarybiniai mokslininkai trimitavo apie gręsiantį katastrofišką atsilikimą šioje srityje, lyginant su JAV). Atsidarydami dienraštį ir pasiūsdami kiekvieną diena ant trijų raidžių atitinkamą politiką ar visuomenės veikėją, prisidedate kad ir prie TSRS atstatymo tikimybės. Juk dauguma norėtų gyventi taip, kaip anksčiau. Dirbti, turėti šeimą. Bet tam, reikia priešintis gaidinimui. siūsti ant trijų raidžių kaimyną, paskelbti, kad V. Adamkus yra išsigimelis, o V. Landsbergis jau senai pardavė Lietuvą, daug negalvojant apie pasekmes. Taip keičiamas gyvenimas, kuriame daugumą mūsų jau senai apgavo. Visai nesenai, vidurinės mokyklos, esančios kaimynystėje, darbuotojai ir mokiniai buvo nustebę gavę URI, kuris nuvedęs į atitinkamą vietą, sukėle diskusijas, ar tikrai tinkamas dėmesys buvo parodytas jų buvusiam suaugusiam mokiniui, kuris ištisai metus sedėjo tylomis tarp paauglių. Juk mažai kas žinojo, kad suaugęs mokinys, kad būtų ramus, kas rytą po tabletę nurydavo. Klausimas: kam reikia suaugusiam dienomis kiūksoti tarp jaunuomenės? Ir mokykla susidomėjo.

Antras dalykas, į kurį norėtusi atkreipti dėmesį, tai gaidinimo techniką. Ši technika grindžiama bionenergetika. Bioenergija – tai yra pati paprasčiausia vitalinė energija arba gyvybės šaltinis jūsų kūne, prie kurios prisisiurbti tapo kone pagrindiniu šiuolaikinių menkystų užsiėmimu. Propaguojama, kad net elementarios komunikacijos neturi vykti be pradinio kontakto su pašnekovo gyvybine energija, kitaip tariant, žmogus turi būti pradžiai nuleistas arba privalo nuleisti kitą. Tiesioginė bioenergijos projekcija į kitą yra draudžiama, esą, taip pažeidžia kito laisvę. Visos vadinamos socialinės klasės yra „kuriamos“ tikai gaidinimo dėka, o ne materialinių vertybių turėjimo pagrindu. Nes, Vakarų pasaulyje jau senai kiekvienam gyentojaui yra užtikrintas minimalių resursų, skirtų gyvybei palaikyti (bet ne daugiau) šaltinis. Iš esmės, visas šis procesas – kaip gaidinimas, taip ir socialinių klasių kūrimas, yra absoliučiai bevertis ir nereikalingas procesas, nes, vadinamoji gyvybinė energija (bioenergija) yra aktuali ir reikalinga tik tam pačiam asmeniui, o jos interakcija su kitais rekalinga tik per tam tikrus komunikacijų būdus: pvz. bionenergijos išraiška per seksualuma, kas reikalinga normaliam asmenybės vystymuisi. Arba informacijos perdavimas oraliniu būdu, kada vėl, yra būtina savo gyvybinės energijos projekcija į kitą tam, kad užmegzti kontaktą. Atreipti dėmesį vertą į tai, kad pastaruosiuose Holivudo filmuose aktoriai išmokyti kalbėti minimaliai įdedant pastangų, o būtent jie formuoja bendravimo stilių ir nuostatas Vakarų pasaulyje. Rezultate ko, bendravimas tampa vis sunkesniu ir dažnai neįmanomu, nes kalbantysis stipresniu balsu apibūdinamas kaip nemandagiu ar net grubiu. Yra priverčiama, kad žmogaus veiksmai neštu kuo mažiau prasmės, kad jo veiksmai taptų kuo tuštesni (A. Piatigorskis). Taip, po truputi verslo pasaulio atstovų dėka(o juk jie yraKanto kalba„žyduomenė“ arba demokratizacijos apaštalai) naikimanas žmogaus konunikacinis gebėjimas – kalbėti su kitu. Atimta kalba mikliai pakeičiama suteikta kokia nors eiline teise. Pvz. teise kalbėti. Viso šio proceso metu žmogui yra atimamas kelias vitalines energijos išraiškai, kitaip tariant – bioenergijos išraiška per burną (per os) yra UŽDRAUDŽIAMA. Yra daugybė pavyzdžių, kaip normatyvuojamas seksualinis gyvenimas, rezultate ko, elementarūs lytiniai santykiai padaromi neįmanomais, t.y. pasimylėti draudžiama, vietoj to siūlant bandyti „patirti“, su įvairiausiomis alternatyviomis „patirties“ formomis, su įvairiausiomis gaidinimo formomis, iš anksto žinant, jog jos ilgalaikio pasitenkinimo NEATNEŠ. Taip dar vienas Omnis Gratia elementas tampa sunaikintu. Tačiau, vietoj to, organizuojama Gay Pride. Ir visiems vienodai, nes išgaidintiems tas pats, o likusieji – sutrikę tyli, nesupranta, kas vyksta. Visų šių technologijų pagrindinis tikslas yra padaryti jūsų buvusį sveiką, su mylima moterimis besigalinėjusi kūną ir knygų išvargintą protą – IŠVYNIOJAMU ORIGAMIU, kada jūsų savastis po truputi taps išvyniota, jūsų praeitis atimta, išgyventi emociniai įspūdžiai ir džiaugsmai – atimti ir priversti užmiršti (žr. birželio 15 d.(?) Seimo sprendimą uždrausti prisiminti gyvenimą Tarybų Lietuvoje). (Toks gyvenimo būdas buvo, kaip įspėjimas, ekranizuotas genialaus JAV kino režiseriaus Džordžo Lukaso, dar prieš gerus tris dešimtmečius, kino filme „THX 1138“.) Tada – iš jūsų beliks tik Tabula rasa, balta lenta. net ne lenta, o baltas popieriaus lapas – IŠVYNIOTAS ORIGAMIS, kuris nieko neneš – jokių tiesų, jokios nuomonės, kuris bus skirtas tik būti užrašytam kieno nors, arba – skirtas nusišnirpšti, kaip vienkartine popierine balta nosine, o dar geriau – būti suvartotam vietoj tualetinio popieriaus skiautės, tualete, išsituštinus! Ir tada, taip „išvalytas“ kūnas – išvyniotas origamis ar Tabula rasaa (kiekvieno politiko svajonė), – praras tai, kas jam nuo Dievo duota – gyvybės išraišką – sielą ar dvasią, Žmogaus kūnas taps forma, funkcionuojančia išskirtinai tik biofizioologinių procesų dėka, belaukiančia Žodžio.

Porą žodžių apie Josifą Staliną

Josifas Stalinas

Kai kas šaiposi — negi šventas?

Ne, tai, kad šventas – genialus. Su tokiu atidirbtu potencialu žmogaus nerasi daugiau, nei kartą per kelis šimtmečius. Per 8 metus pakėlė šalį iki supervalstybės, tai jau atsiprašau. Tiesiog pabandykite įvertinti padėti patys. 1945 m. milžiniška valstybė buvo paleista į griuvesius. Vyrų trūko. 20 mln žuvo kare. Palyginti su maždaug 180 mln (nežinau tiksliai) visoje TSRS – tai milžiniškas kiekis. Jo uždaviniai:

  1. Pakelti pramonę. 300 įmonių buvo atidaroma kasmet.
  2. Reikejo keisti žmonių mentalitetą staigiai ir operatyviai. Kad eitų dirbti, nebanditautų ir civilizuoti būtų. Kad pakeisti sąmonę, kad atsisakytų, parazitiško (kaip rašo Kantas — „žyduomenės“) bendravimo stiliaus (gaidinimo, emocijų kapitalizavimo etc), įdiegtas skundimas. Piliečiai pradėjo mokytis kultūringų bendravimo pagrindų rodant tarpusavio pagarbą. Priešingu atvėju, vakare pasigirsdavo „Atidarykite, ypatingoji komisija!“. Šis uždavinys buvo įvykdytas puikiai.
  3. Reikejo mokyti tautų draugystės pagrindų. Kad nesigirdėtų „supistas čiukčius“ ir pan., pradėtos tremtys. Naujai atvykusių žmonių „integracija“ arba įgyvendinimas buvo tikrinamas aukščiausiu lygmeniu. „Kaip apsigyveno? Ar nesiskundžia kuo?“ Visokie rasizmai buvo sprendžiami greitai ir operatyviai.
  4. Sveikatos apsauga, švietimas – kilo savaime, žmonių tokioms reikmėms raginti nereikėjo.

Svarbiausia, pramonė buvo pakelta. Mokslas augo kaip ant mielių. Tarybų liaudis užkariavo kosmosą, neužilgo po J. Stalino mirties. (Na praejo kiek laiko.) Tai, ką blogas gyvenimas buvo?

Ar yra pagrindo skųstis J. Stalinu? Įtampa buvo, tiesa, tačiau šalis buvo po karo. Tvyravo normali mobilizacinė atmosfera. Šį kartą ne karui, o ramiam gyvenimui.

Norėtusi papildomai pažymėti, kaip J. Stalinas kovojo su korupcija. Yra žinoma, kad J. Stalinas sugebėjo įdiegti socialinę lygybę panaikindamas „klases“. Vietoj klasių susiformavo vadinami sluoksniai, kuriuos sudarydavo piliečiai dažniausiai pagal savo profesinę veiklą. Sluoksniai nedominuodavo vienas prieš kitą. J. Stalinas, kovodamas prieš profesinius nusikaltimus, vykstančius dažniausiai dėl resursų paskirstymo (padalijimo), bausdavo ištisus sluoksnius. Prasivogus maisto prekių parduotuvės vedėjui, lėkdavo iš darbo visi miesto maisto parduotuvių vedėjai. (Žinoma, jie nebuvo išmetami į gatves.) Tokiu būdu buvo užtikrinamas efektyvus įvairių sluoksnių fukcionavimas infrastruktūros aptarnavimui.

Apie eilinį J. Stalino „nusikaltimą“ Lietuvai

Juozas Urbšys minėjo, kad būtent Josifas Stalinas buvo iniciatoriumi perduoti iš Lenkijos atimtą Vilnių ir jo kraštą Lietuvai, nors pradžioje buvo pasiūlymų prijungti šiandieninę Lietuvos sostinę prie Baltarusijos. Jokios abejonės nėra – jeigu Valdas Adamkus būtų paliktas prezidento poste trečiai kadencijai, jis būtų ištaisęs šią istorinę „neteisybę“ ir Vilnius būtų sugrąžintas „teisėtam“ šeimininkui – Lenkijai.

Josifas Visarionovičius Stalinas

V. Landsbergio misijos pradžia

2008 m. vasario 27 d. teledebatų metu Rusijos Kompartijos pirmininkas G. Ziuganovas pareiškė, kad turi įrodymų, jog amerikiečiai, siekdami savų interesų, griauna šalį Lietuvoje kurstydami gyventojų aistras. Per V. Landsbergį, savaime suprantama.

Apie Ribentropo–Molotovo paktą

Paktas atsirado tada, kada Vakarų „demokratijos“ atsisakė J.Stalinui patvarkyti fašizmą.

O jeigu nebūtų buvę Ribentropo–Molotovo pakto? Fašistinės pajėgos judėjo 35 km per parą greičiu. Jeigu pakto linija būtų ne Lenkija, o Estija, kur iki Leningrado apie 150 km arba Lietuva, kur iki Maskvos kiek daugiau 600 km? Rusai būtų kritę. Koks Lietuvą likimas būtų ištikęs?

Gal puikus gyvenimas su jaukiai burzgančiais suomiškiais eko-šaldytuvais klestinčioje rusų „neokupuotoje“ šalyje?