Tag Archives: Gabija Lunevičiūtė

Atsakymas Pipedijai

Enciklopedija Pipedija šiandieną pateikė atnaujintą įrašą apie „Labas, Lietuva!“. Nepaisant objektyviai pateikiamų išmislų, jame yra neteisingų faktų, kuriuos galima būtų aptarti. Pipedija, pradžioje priimkite padėką už dėmesį Jūsų enciklopedijoje, kuri, be jokios abejonės, greitu metu taps lietuviškuoju Encyclopædia Britannica ekvivalentu. Man džiugu, kad mano dienraštis tapo enciklopedistų įvertinimo objektu. „Labas, Lietuva!“ gimė palyginti nesenai, praeitų metų kovo mėnesį, nusižiūrėjus kaip pavyzdį diskusijų oponento Googlės forume Latvijoje gyvenančio amerikiečio literato Peterio Ciedrinšo, kurį laiką rašiusio kalbas Latvijos prezidentei, dienraštį Marginalia. Man nieko neteko girdėti nei apie Laiko forumus, nei apie A. Račo dienraštį iki buvau jų pastebėtas. „Labas, Lietuva!“ yra dienraštis apie religiją, politiką, techniką, muziką. Jis nėra skirtas kokios nors tai politinės-visuomeninės santvarkos šlovinimui ar garbinimui, ypač komunizmo. „Labas, Lietuva!“ yra patriotinis dienraštis politine prasme, jis šlovina Lietuvos praeitį, jos žmonių garbingus pasiekimus liaudies gerovei. „Labas, Lietuva!“ yra lietuviškas dienraštis, jame nėra nei vieno nelietuviško keiksmažodžio, išskyrus gal komentarus, kuriuose tenka bendrauti su lietuviakalbe publika ir naudoti jų leksiką. Pipedija rašo apie LKP CK (turėjo matyt, LTSR KP CK) 5 kambarių butą, suteiktą komunistams, iki šiol gėdintiems mistinių prarastų privilegijų. Neteisybė! Mūsų šeimai (nors ji niekada nebuvo šeima) buvo suteiktas gyvenamasis plotas kaip daugiavaikei šeimai. Joje nebuvo komunistų. (Tėvas stojo į komunistų partiją, bet po pusmečio bilieto atsisakė prasiėjus neramumams.) Į Frontą niekada nieko nekviečiau ir su juo nieko bendro neturiu. Mano nuomone, Paleckis yra padaręs keletą esminių klaidų pačioje pradžioje, kurios tapo partijos nepopuliarumo priežastimi. Nieko prieš juos neturiu, mielai atiduočiau balsą, lai politikuoja.

Dėl inscinuacijų apie Taprasme.lt. Pareiškiu labai atsakingai: „Labas, Lietuva!“ nieko nekadrina! „Labas, Lietuva!“ perka. Gabytė kartą paprašė leidimo paskambinti SKYPE telefonu. Ji kartą pareiškė Tviteryje, kad „esu visai nieko, kada nepiktas“, po kurio sekė paskviliai apie lachudras su nuoroda į mano Gravatarą, man pareiškus, kad ji „man nėra nei draugas nei ką“. Gabija man aktuali tik kaip žmogus, pateikęs gerą kulinarinį receptą, kaip pasidaryti vištieną majoneze, kuri tapo man paskutinių savaičių labiausiai kepamu patiekalu. Tai yra labai paprastas, tačiau labai skanus dėl skonio kombinacijos kepinys. Tai tiek.

Rankų valymas

Gabija

Ir vėl susilaukiau. Šį kartą ne policijos, bet dar šlykštesnio dalyko. Viena dienraštininkė su media journalist experience savo dienraštyje „Taprasme.lt“, kuris pačios autorės apibūdinamas kažkodėl kaip „Nėra čia jokios prasmės“ paskyrė mano asmenybės apibūdinimui net du straipsnius. Matyt labai paveikiau, cha cha cha! „Taprasme.lt“ autorė Gabija (kartu su savo tėvais!) iš pasitenkinimo taškėsi pasitelkusi jau senai save diskreditavusi moteriškos intuicijos pajautos metodą apie savo įspūdžius apie mane. Su Gabyte man teko kalbėtis gerą valandą SKYPE telefonija, apsikeisdavom komentarais dienraščiuose. Reikia paminėti, kad Gabytė jau buvo ganėtinai nusivylusi vyriška lytimi ir problemos leitmotyvas „Tu lachūdra“ skambėjo jau ankščiau.

Gabytė rašo:

Viskas prasidėjo nuo vieno konkretaus lachūdros, tačiau nuo precedento susikūrė bendrinis žodis. Nederėtų lachūdrai susireikšminti, tai įrodo tik žodžio pritaikomumą.

Lachūdra Pirmasis turi ir tikrą vardą, bet kadangi kartais tiesiog nesinori per dažnai minėti vardų, be to, kai esu kupina neigiamų emocijų, manyje sužydi fantazijos žiedai ir įvairaus plauko objektai yra krikštijami.

Žodžiu, kaip galima suprasti, ne aš pirmas nuvyliau nelaimingą mergaitę. Kažkokia padugnė iki manęs, matyt, palietė ir apgavo. (Тронул – должен женится! – taip sakydavo amžinatilsį pažįstamas karininkas A. Akulovas.) Ir Gabytė tada paskabino man išlieti širdį, kaip ji, 24-ių jau būdama, iki šiol negail būti laiminga. Negalėjau nepatenkinti nelaimingos merginos noro – išsiunčiau jai nuotrauką. „Visai neblogai! Visai neblogai!“ – apsidžiaugė nelaiminga Gabija gavusi sutaršyti dar vieną veidą. Tap suprantu, mano feisas buvau paleistas per printerį ir tapo Gabijos tėvų (draugų) dėmesio objektu. Rupkių rupūžės kartą susirinkusios po susijaudinusios, bei nusivylusios Gabytės pasakojimų nutarė: emociškai neįgalus, kitaip pasakius – impotentas. Nuraminta Gabytė sėdo rašyti, į šuns dienas išdėti mane, savo dienraštyje. Gabytė išskaitė kažkur „Labas, Lietuva!“, kad gerai pažįstu F. Nyčę! Ir taip gimė nuomonė apie mano pseudointelektualizmą. Lygtai pretenduočiau į kažką kitą! Toliau Gabytė puola girtis, kad ji jau ne jauna ir naivi mergaitė, suprask, ji – su patirtimi, kurios su tokiais dalykais nepgausi! Žinoma neapgausi: gali bet kas sėsti ir perskaityti F. Nyčę. Gabytė bando spėti, kad buvau net čepsėti pradėjęs po išsiūstos nuotraukos, kuri netrukus pateko į Gabijos tėvų rankas. Galiu pasiginčyti: tikrai dėkingas už Gabijai už receptą – čepsiu iš malonumo, nes jis tapo paskutinių savaičių labausiai gaminamu patiekalu. Bet dėl nuotraukos atvirai pasakysiu – man vienodai. Nes esu emocinis impotentas ir jau, panašu į tai, ir fizinis. Ir ačiū dievui. Taip, kad, ne ant to arklio state! Aš jau senai nieko iš nieko nesitikiu. Dienraštininkė teigia, kad norint atrasti mano tikrąjį aš, man reikia padaryti kūno depiliaciją. Ką gi, visada prašom – esu jūsų paslaugoms.

(Malonus intarpas dėl jaunų mergaičių. Prieš keturis metus teko dirbti kartu Megan – bene žaviausia 18 metų būtybe iš Konemaros. Bet ne tik ji man buvo maloni: kartu buvo iš pradėjusi virti savo sunkoje dramblota italė, toli gražu ne naivi.)

Gabija guodžiasi, kad ji nėra jau jauna ir naivi. 24 metai yra gana kritinis amžius merginai – vėliau gimdyti pakankamai rizikinga, tad ją suprasti lengva. Dar porą metų – ir Gabytė pakliūna į second hand kategoriją, kur lyčių bendravimo saitų perspektyvos tampa pakankamai komplikuotos. Vieniša dirbanti trisdešimtmetė – uh, ar gali būti kas nemaloniau. Tokia moteris tampa visuomenės našta ir asmeninė tragedija. Kodėl Gabija taiko save į šią kategoriją anksčiau laiko? Vienišų vyrų pizdavojimas, ypač dar vyresnių už save geru dešimtmečiu ir dar su tokiu malonumu – tai sukelia įspūdį, kad žavioji dienraštininkė suserga minėtos trisdešimtmetės marazmu. O jaunoji Gabija jau dabar taškosi froidistinėmis įžvalgomis apie mano nesusiklosčiusius santykius su tėvais, bei pasaulio niekine pajauta. Nu ir kas? Šios įžvalgos toli gražu neduoda apibrėžti jaunosios analitikės pozityvine linkme. Apmaudžiausia yra tai, kad Gabija Lunevičiūtė absoliučiai nesuteikia jokių perspektyvų. Tipiška konsumatorė, besidžiaugianti gyvenimo vartojimu (uh, kaip man tai primena Džoaną Vhelan! Juk ji buvo lygiai tokia pati graži ir išdidi. Iki besaikis vyrų vartojimas privedė ją iki krizės.) ir jaučianti pasitenkinimą iš vyrų emocijų kapitalizavimo. Tik pažvelgkit, kaip profesionaliai ji tai daro! Tik pamačiusi naują įžvalgą, kad apsidrausti, jog gali būti sudrausta, kaip daranti negerai, ji sako: tik negalvokit, tai ne aš! Taip jis pats galvoja! Iš kuri Gabija žino, ką aš galvoju? Emocijų kapitalizacija – tai taip nuobodu ir populiaru šiais laikais. Įdedu autorės nuotrauką viršuje. Sutikus gatvėje reikia būdrauti. Dar ir jus suskaičiuos.