Tag Archives: Michailas Gorbačiovas

Hitleris Nr. 2

Michailas Gorbačiovas. Žmogus, kurio veiklos pasekmės gali būti prilyginamos su Adolfo Hitlerio veikla

Michailas Gorbačiovas. Žmogus, kurio veiklos pasekmės gali būti prilyginamos su Adolfo Hitlerio veikla

Hitleris Nr. 2 – toks gali būti neoficialus debilo, sugriovusio milžinišką šalį dėl ambicijos „gyventi kaip jie“ ir palikusio neviltyje ir be ateities dešimtis milijonų gyventojų, vardas. Michailo Gorbačiovo aukos yra ne išgalvotos ar išpūstos, kaip Josifo Stalino atvėju. M. Gorbačiovo aukas galima pamatyti šiandieną visur, net toje pačioje Lietuvoje. Užtenktų tik praeiti miestelių bei kaimų gatvėmis ir pažiūrėti į žmonių veidus. Michailo Gorbačiovo pradėta demokratizacija sunaikino šimtus tūkstančių žmonių ir milijonus paliko neviltyje. Šis žmogus – tai daugiau nei padugnė, tai išgama visais šio žodžio reikšmių aspektais. Jo padaryti darbai gali būti tesulyginami gal tik su Adolfo Hitlerio nusikaltimais. Jo atliktos piktadarybės tarybinės liaudies atžvilgiu tik įgauna pagreitį ir jų pražūtį atnešusios pasekmės laukia visų mūsų ateityje. Vakar šis žmogus – monstras, atvėręs kelią politinėms išgamoms, tokioms, kaip Vytautas Landsbergis ir Co., davė interviu radijui „Laisvoji Europa“. M. Gorbačiovas didžiąją pokalbio dalį skyrė Rusijos politikai, kurią jis vis dar norėtų pertvarkyti, tačiau atsakė į keletą klausimų, liečiančių TSRS sunaikinimą:


– Jus iki šiol kaltina sugriovus Tarybų Sajungą?
Šis klausimas aiškus – sugrioviau…
– Sugrįžkime 20 metų atgal, į 1989 metų spalį…
1989 metai – tai ypatingas posūkio taškas, privedęs prie šaltojo karo pabaigos.
– Ar nekyla galvoje mintis, kad jūs tada kažkur tai klydote?
Prie ko čia aš? Visas pasaulis tada keitėsi.
– Bet prie Leonido Iljičio Brežnevo kažkodėl tai nelabai keitėsi?
Ne, aš neatsisakau, kad aš ranką prie to pridėjau. Bet kas buvo, tas buvo: kažkur atsilikom, kažkur aplenkėm, kitoj vietoj, politikų žodžiais tariant – kažkam į snukį nedavėm.

Šis žmogus, panorėjęs padaryti TSRS kaip pas juos, tapo nelaimės simboliu. Naivūs lietuviai, panorėję gyventi kaip Amerikoje, leido sugriauti Lietuvos infrastruktūras, faktiškai, be jokių išimčių. Kiek dar Lietuvoje diriguos parsidavėliai, nurodinėjantys veiklos kryptys pagal jų nurodymus?

Reklama

Lietuvos nepriklausomybė – juokas per ašaras

Juokingiausia yra tai, kad „tautos tėvelis“ buvo Maskvos suorganizuoto judėjimo vadu. Mažai kas prisimena pilną Sąjūdžio pavadinimą „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis“. Ir, ypač jaunoji karta, nežino, kad Persitvarkymas, rusiškai Перестройка prasidėjo Maskvoje, Kremliaus rūmuose nenaudėlio Michailo Gorbačiovo iniciatyva. Taip kaip galima Sąjūdį ir jo vadus statyti kaip lietuviškumo simbolius? Juk pradžioje jie veikė griežtai pagal vakarais transliuojamose laidose iš Maskvos „Прожектор перестройки“ dėstomus principus ir tik vėliau, situacijai tapus nekontroliuojamai Maskvoje, nepaklusnūs vadai (V. Landsbergis, K. Prunskienė etc) staiga tapo „patriotais“ ir pasiuntė M. Gorbačiovą ant trijų raidžių – на хуй. Tas atsiuntė tankus. O gerai prisimenu, kad Sąjūdis 1988 metais mitinge Vingio parke metu ne žodžiu neprasitarė apie nepriklausomybę (apie tai tai tik bandė loti skverų užkampiuose Lietuvos laisvės lyga), o buvo kalbama tik apie „suverenitetą“, mat buvo manoma, kad nepriklausoma ekonominė veikla bus efektyvesnė (žr. K. Prunskienės pokalbį su Laima Pangonyte 1991 metų lapkričio pabaigoje). Teigti, kad V. Landsbergis ar Sąjūdis iškovojo nepriklausomybę ar kaip kitaip tapo lietuvių lyg žydų tautos vedliais iš Egipto – nesąmonė. Jie tiesiog stojo promaskvietiškų jėgų, išstojusių prieš senosios politikos tasą, pusėje. (Juk ne veltui dar praeitais metais V. Landsbergis telekanalui EUX pasakė, kad vienintelis jo manymu, pastarųjų laikų pažangus politikas buvo nuo girtuokliavimo miręs Borisas Jelcinas.) Ir atvirkščiai, Sąjūdyje buvo grupė sąjūdiečių (Virgilijus Čepaitis), kurie išstojo už senojo pasaulio tvarkos principus, bet su laiku, žinoma, buvo V. Landsbergio sutrypti. Kvailystė V. Landsbergį laikyti tautos didvyriu. Jis, greičiau, lyg šunėkas sugebėjęs įkasti šeimininkui į ranką ir tuo labai besididžiuojantis. Lietuvos nepriklausomybė – tai suskilusi gelda, prie kurios atsidūrė lietuvių tauta dėl besotės močiutės Maskvos norų. Žinoma, atgal laiko dabar neatsuksi, tačiau įsisąmonimas realių įvykių, vykusių prieš apie dvidešimt metų galėtų įšspręsti daug nesusipratimų dabar ir išvengti klaidinimų (durninimų) kuriais nesibodi dauguma politikų pastaruoju metu.

Kovo 11 nepriklausomybės atstatymo aktas

Mokėstis už gerai atliktą darbą

M. Gorbačiovas nesenai gavo medalį iš JAV ir 100 000 dolerių premiją. Už savo šalies sunaikinimą. Man labai įdomu būtų sužinoti, kokią premiją gaus V. Landsbergis ar V. Adamkus. Už Lietuvos sunaikinimą. Pastarųjų „lojalumas“ valstybei, kurią atstovauja ir jos žmonėms pasidarė neabėjotinu.

Lietuva barbarams

Vakar iš baimės V. Adamkus apsidirbo. Liūdna buvo skaityti Balsas.lt apie V. Adamkaus staiga įžvelgtą Rusijos karinių pajegumų potencialo pavojų Lietuvos atžvilgiu. Liūdna, kartu ir piktadžiugiška – pagaliau Lietuvos užsienio politikos stulbinančių „pasiekimų“ autorius galutinai parodė savo tikrąjį veidą. V. Adamkus uncovered, taip skambetų angliškai. Tada supratau – be reikalo ant jo pykstu. Ne V. Adamkus yra Lietuvos tragedija. V. Adamkus – tai tiesiog tipiškas JAV biurokratinis parazitas, ant fukso (bet, labiau tiketina, JAV Valstybės Departamento nurodymu) atsivežtas i Lietuvą V. Landsbergio. Būtent V. Landsbergis ir yra didžioji Lietuvos nelaimė; tragedija, atsiūsta lietuviams bjaurios istorinės lemties. Taip kartais ir rodosi, kad teisingos yra V. Adamkaus pastangos atrodyti geručiu ir nekaltu. Jis tiesiog atlieka savo bjaurią misiją Lietuvoje (o kartu – ir patenkino savo ambiciją – tapo ant durniaus šalies prezidentu). Didysis parazitas ir išgama blogąja šio žodžio prasme, užvėlęs visą jovalą Lietuvoje – tai V. Landsbergis.

Įžvelgti šiandienos susiklosčiusių nelaimių priežastis (o tai beveik reikštų – kartu ir jas pašalinti), galima butų ne keikiant V. Adamkų ir jo pedikų komandą (ne veltui K. Bobelis ir gen. Kronkaitis nuo V. Adamkaus nusisuko), o išsiaiskinus tikrąsias 1988-1991 metų įvykių priežastis ir scenarijų autorius. Kam atstovavo V. Landsbergis – Lietuvos žmonėms, ar, kaip dabar V. Adamkus, trečiosioms jėgoms? Ar tikrai Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas buvo demokratišku aktu? Kodėl Lietuvos žmonėms nebuvo leista tarti savo balso referendume? Juk ne be reikalo M. Gorbačiovas virkavo prieš kamerą, kad mes „niekur neišeisim, nes mes civilizuota tauta“. Kas slėpėsi tuo metu už V. Landsbergio pečių, kuriam diriguojant visa Lietuva buvo priversta pasielgti tolygu barbarams?

Originalus pokalbio tekstas su V. Adamkumi.