Tag Archives: Mindaugas Peleckis

Kaip Mindaugas Peleckis stengėsi

Buvo nesąmonė atsakyti į Mindaugo Peleckio laišką, kuris netruko ateiti po mano pretenzijos „Vakarams“ ir prašymo paaiškinti, kodėl man buvo suteiktas toks negarbingas Lietuvos didžiausio rasisto titulas. Monika čiulpia, tai tapo aišku atėjus Peleckio laiškui su idioto klausimu „kur aš dirbu?“. Pasakykit jūs man, na kuriam galui žinoti kur dirba žmogus, ką tik apvardžiuotas visokiais žodžiais? Juk taip niekas nedaro. Jei duodi į snukį tai visų pirmą pažiūrėk kur trenki? Kurioj pusėje snukis? (Mindaugas, tiesa, niekados nemėgdavo muštis. Jam patikdavo apskalyti žmogų raštu greičiausiai.) O čia, dabar, įprastu stiliumi pigios žurnaliūgos – spjauni, po to žiūri. Kas gi myža prieš vėją? Atsakymas – tiktai Mindaugas Peleckis.

Prisimenu šį mižnių. Nebūčiau atsakęs kitaip. Dar pienburniu būnant teko išvyka į pionierių stovyklą kurią vasarą. Ten buvo vienas vaikinukas, rašytojas. Jis rašė ir mėgo skaityti naktimis savo apsakymus. Iki pusės dvylikos ausis ištempę klausydavomes sugulę į lovas. Ir tai per du kambarius! Taip susidomėjau kūryba. O tuo metu pasirodė ir Mindaugas Peleckis spaudoje. Jį spausdindavo „Lietuvos pionierius“, „Moksleivis“ dar kažkas. Ir kaip apmaudu būdavo, kad jo kūriniai nei iš tolo neprilygdavo kambarioko stovykloje. Jaunasis Peleckis buvo prastas rašytojas. Be talento, tik su tėvo–rašytojo ambicija – padaryti savo sūnų taip pat rašytoju. Bet jei talento nėra – nieko nepadarysi. Nors tėvelis ir stengėsi visomis išgalėmis sūnų literatūros genijumi padaryti, ir kelius jam atidarinėjo. O jaunasis Mindaugėlis stengėsi pateisinti savo amplua. Kūrė, rašė.. Ji spausdino. Kol tėvas pramušinėjo kelią. O kaip tėvas pasitraukė – beveik nieko ir neliko. Pačiam plunksnos laurus nupelnyt nekažin kaip sekės. Nes talento nėra. Tebuvo tiktai tėvo ambicija padaryti sūnų literatoriumi. Bet kuris gi tėvas nelinkėtų to savo sūnui? Tame nėra nieko blogo. Bet problema tame, kad suaugęs, bet taip ir netapęs „genijumi“, taip įsijautė į savo amplua, kad saiką prarado pradėdamas nesiskaityti su paprasčiausiomis kalbos išraiškos priemonėmis. Mindaugas Peleckis nežino, pasirodo, kas yra satyra!! Jam satyra, pasirodo, asocijuojasi tik su hiperseksualumu, ir jis tai sugebėjo pagrįsti šaltinių pagalba! Genijus! Tik neišsiskleidęs, dėja. Matyt, tėvelis mažai pastangų dėjo. Bet greičiausiai čia ne tėvelio kaltė. O gamtos. Skūpi buvo. Pagailėjo. Arba paties Mindaugo Peleckio.

Ir štai ši literatūros vidutinybė, vadinanti save „profesionaliu žurnalistu“, pilna tėvo ambicijų, sugalvojo naują negirdėtą dalyką – paskelbti per Monikos Bončkutės laikraštį man anafemą – turiu būti uždraustas, nes nepatinka kaip rašau.

Ne, Mindaugas čiulpia. Jis prastas rašytojas buvo dar nuo senų gerų laikų. Tai tik tėvo sukurtas įvaizdis. Ir šį kartą, kad idiotas tėra, supratau tik gavęs jo laišką. Mindaugas turėjo būti matęs mano straipsniuką apie sekso „žinovą“ kunigą Andrių Narbekovą. Tai va, nedaug kuo nuo jo skiriasi, jeigu satyra jam tėra tik mano hiperseksualizmo išraiška (dieve, kas gi tai yra – hiperseksualizmas? Du kart per dieną, ar kaip pas Mindaugą Peleckį – per savaitę?). Nes mano sekso problemos tai ne Mindaugo. Jis turėtų tai suprasti. Man nereikia čiulpti skirtingai nei jam. Tiktai neišprusęs Afrikos negras gali patikėti Mindaugo apibrėžimais apie rasizmą ir satyrą. (Nors kažin, nes tokių jau nelieka.) Ir jeigu Mindaugas Monikai laižo, tai turėtų žinoti, kad Monika čiulpia. Ir nėra paslaptis kam. Mindaugas turi žinoti, kad tai persiduoda. Ir gaunasi pats mato kas.

Mindaugai,
Tu nori būti
Kaip tėvas

Ar žinai,
Kad tai tik sapnas
Tėvo tau

Sapnuotas.
Atsibusk, ar vis
Dar miegi?

Haliucinacijų užpuolimas

Mindaugas Peleckis JAV laikraščio „Vakarai“ tinklalapyje pavadino „Labas, Lietuva!“ labiausiai rasistiniu lietuvišku tinklalapiu. Mindaugas Peleckis bandė inscinuoti, kad minimas tinklaraštis nekenčia naujai išrinkto JAV prezidento bei negrų. Mindaugui Peleckiui yra apmaudu, kad tiklaraštyje „Labas, Lietuva!“ yra minimos komunizmo vertybės.

Ką gi, šiuo atveju reikia pasakyti, kad „Labas, Lietuva!“ yra mano asmeninis tinklaraštis, kuris skirtas mano požiūriu vienu ar kitu klausimu, išgyvenimais, nuomone ar įspūdžiu dalintis. Nesu priklausomas jokiai politinei partijai (niekas ir nekviečia), tačiau akivaizdžiai įsitikinęs, kad Tarybų Lietuvoje žmonės gyveno geriau. Galiu šaipytis iš šiuolaikinio vakarietiško gyvenimo ydų bei blogybių suprasdamas, kad gal kai kam tai gali ir nepatikti.

Vienas iš pagrindinių Tarybų valdžios nuostatų buvo draugiškas sugyvenimas įvairių tautų ir rasių. Todėl yra klaidinga vadinti mane rasistu ar rasinę neapykantą kurstančiu. Dalinuosi tik įspūdžiais apie kitą, paprastai korporatyvinėje žiniasklaidoje neminimą ar jai prieštaraujančią gyvenimo pusę.

Sigitas Geda savo knygoje „Man geriausias kunigas – varnėnas“ rašė, kad berašant pašaipius eileraščius apie rusus, jam pelės bėgo iš rankų. Vieną dieną minimos pelės, matyt, paėmė ir smeigė į dukros nugarą. Nežinia kokie velniai buvo šį kartą apėmę Mindaugą Peleckį.