Tag Archives: Tarybų Lietuva

Ryto sirenos balsas

Dienoraštininkai ir komentatoriai tam ir reikalingi, kad jų pagalba galima būtų sužinoti visas dienos naujienas, pletkus ir šiaip aktualijas. Apie korporatyvinę žiniasklaidą kalbėti neverta, tai paprasčiausia sveikatos sutrikimus sukelianti masinė „informacijos“ skleidimo priemonė. Jos neskaitau ir neskaitysiu, nebent kokia aktualija pasirodo, liečianti kažką bendro. „Komunizmas.org“ dalyvis patalpino nuorodą į neišvaizdžios mergikės straipsnį apie jos jaunatviškus išgyvenimus Tarybinėje Lietuvoje ir keli išvedžiojimai buvo pateigti. Atrodytų, maža ką ten dar viena „Lietuvos ryto“ žurnalistė rašo, visų jų straipsniai yra vienodo stiliaus, bet, kad šitiek nesąmonių buvo paminėta, jog nuotaika praskaidrėjo ir prie atsakymo nutariau prisėsti.

Kristina Sabaliauskaitė. Rašytoja, mėgstanti prisistatyti, kaip protinga. Bet argi fono tam pakanka?

Kristina Sabaliauskaitė. Rašytoja, mėgstanti prisistatyti, kaip protinga. Bet argi fono tam pakanka?

Įkyri mintis į galvą lenda, kad didžiausią nuoskaudą autorė jaučia, jog mokykloje mokytojas priekabiavo ne prie jos, o prie berniukų. Cha cha cha, tai suprantama, Kristina, ką gi padarysi! Reikėjo mokytis gundymo paslapčių, o ne skūstis savo tėvams, kad mokytojas deramai nežiūri. Mūsų mokykloje fizrukas buvo irgi gana abėjotinas, girdėjom, kad vienas mokinys jam į snukį buvo trenkęs, bet niekas dėl to daug nesisielojo. O su klasės auklėtoja paskutiniaisiais mokykloje leidžiamais metais „Labas, Lietuva!“ autorius, kartu su klasės draugas, periodiškai išgerinėdavome, ypač prieš trimestrų pabaigas ir niekas iki šiol didelės tragedijos nedaro. Gražu negražu, bet pagarbą lietuvių kalbai (auklėtoja buvo lietuvių kalbos mokytoja) išugdė ir žinias kažkokias sugebėjo įdėti. Ant kiek dideles – gali kiekvienas nuspręsti iš dienraščio įrašų. Mokyklos ankščiau tikrai geresnės buvo ir mokytojai buvo patenkinti savo darbu ir džiaugsmą iš mokymo apturėdavo. O ką jie turi dabar – autorės išgirtaisiais laikais? Kodėl ji negali nueiti į savo mokyklą ir pasikalbėti su mokytojais, ar jie patenkinti? O man teko susitikti ir kalbėtis su keliais mokytojais iš gimtosios mokyklos ir jų nuotaikos buvo toli gražu ne tokios, kaip „Lietuvos ryto“ žurnalistės. Keli mokytojai mirė prieš laiką dėl autorės išgirtųjų laikų atnešto naujo gyvenimo subtilybių, labai nemalonių ir kurių tarybiniais laikais tikrai nebuvo. Ir tai yra kur kas nemaloniau, nei autorės peikiamos gazuotų automatų stiklinės (neprirakinamos jos buvo! Stiklines pradėjo rakinti tik apie 1988 m., bet neužilgo dingo ir stiklinės ir automatai.) Kristina Sabaliauskaitė su panieka teigia, kad yra šlykštu, kada iš tos pačios stiklinės gėrė gyvenamosios vietos neturintis žmogus ir mokinukas su raktu. Sergantis venerinėmis ligomis benamis, cha cha cha! Įdomu būtų sužinoti, nuo ko galėjo apsikrėsti nelaimingas žmogus? Negi autorė nori įteigti, kad benamiai turėdavo pinigų prostitutėms??? Venerinėmis ligomis daugiausiai serga homoseksualistai. Žodžiu, briedas visa tai ir kirmelaitės giroje tėra tik V. Landsbergio žargono variacija. Gira studentus vaišino tarybinio kinematografo herojus Afonia, girą pastoviai gerdavau ir aš, ir galiu užtikrinti, kad nei karto netekdavo aptikti nei Kristinos minimų kirmėlaičių bokale, nei blogo kvapo ar dar ko tai ypatingo ar nemalonaus. Kristina teigia, kad kirmeles jie buvo pamatę kartą pasilipę ir atidarę cisternos dantį. Meluoja! Cisternos dangtis, kaip ir visa cisterna, buvo palyginti didelio svorio, kad dangtį atidaryti būtų buvę jaunos paauglės rankų jėgomis, ar net kelių! Kitą vertus, abėjotina, kad giros cisterna būtų buvus palikta be priežiūros. Žemiau galite įsitikintį patys, ar jaunos mergaitės pajėgtų atidaryti cisternos dangtį. Dangčio užraktas buvo papildomai fiksuojamas kronšteinu. Jūs galite įsitikinti žemiau pateiktais kadrais iš filmo „Afonia“. Cisternos būdavo visur vienodos.

Štai iš tokių cisternų TSRS buvo piliečiai girdomi gira, kai kur - ir alumi. Tai būdavo ekologiškai švarus produktas, be konservantų, nes išlaikyti ilgesnį laiką būdavo neįmanoma - skonis keisdavosi.

Štai iš tokių cisternų TSRS buvo piliečiai girdomi gira, kai kur - ir alumi. Tai būdavo ekologiškai švarus produktas, be konservantų, nes išlaikyti ilgesnį laiką būdavo neįmanoma - skonis keisdavosi.


Ar realu būtų tokį sunkų dangtį pakelti vienos ar kelių mokinukių rankų jėgomis? Autorė teigia, kad pakėlus dangti, viduje ji aptiko kirmeles.

Ar realu būtų tokį sunkų dangtį pakelti vienos ar kelių mokinukių rankų jėgomis? Autorė teigia, kad pakėlus dangti, viduje ji aptiko kirmeles.


Afonia su pasimėgaujimu geria girą kartu su studentais ir mokiniais

Afonia su pasimėgaujimu geria girą kartu su studentais ir mokiniais

Toliau autorė leidžiasi į erotines fantazijas. Ji teigia, kad Vingio parke knibždete knibždėjo ekshibicionistai bei dar bjauresnio plauko iškrypeliai. Leiskite patikslinti. Vingio parko estradoje nuo 1987 metų buvo įsikūręs mūsų ekotransporto klubas „Vekta“, kurio vadovas ir dabar gerai žinomas Algirdas Nomeika netruko tapti parko vadovu. Estrados patalpose turėjome puikias dirbtuves, instrumentus, medžiagas. Mums, kaip ir kiekvienam tuometiniam tarybiniam paaugliui buvo suteikta galimybe išreikšti savo užmačias į realų pasaulį pagal pilną programą. Mes važinėdavome ne tik su sportiniais dviračiais be šalmų ar apsaugų, konstruodavome velomobilius, bet ir vykdydavome renginių priežiūrą, bei privalėdavome teikti gyventojams kažkokias tai laisvalaikio praleidimo paslaugas. Visa tai buvo daroma genialaus konstruktoriaus ir inžinieriaus Algirdo Nomeikos iniciatyva. Gamindavome ir ginklus. Parko priežiūra būdavo pakankamai subtilius dalykas, bet ypatingų ekscesų nebūdavo. Bene paprasčiausia būdavo pasigaminti kuoką: tam reikia atpjauti šluotgalio dalį, kurio gale reikia išgręžti ilgą skylę ir užpildyti ją išlydytu švinu. Kuokos galą su epoksidiniais klijais tekdavo užklijuoti, taip pat klijų ir virvės pagalba buvo daroma rankena. Vyresnieji gamindavo baisesnius dalykus iš metalinių vamzdžių su ant galo privirintais varžtais. Kiti gamindavo kastetus įvairų formų. Žodžiu, baisus dalykas būtų įvykęs, jeigu tokį arsenalą ar net jo dalį, būtų tekę panaudoti. (Prisimenu atvėjį: skambina iš Maskvos klubo narys ir prašo pasitikti stotyje, nes gali tekti muštis. Pasitiko. Išeina su sulaužyta ranką, bet buvo apsieita be muštynių.) Mes gerai žinodavome Vingio parko kiekvieną takelį ir pasiekti su sportiniais dviračiais bet kurią parko vietą buvo daugiausiai dviejų minučių reikalas. Nebuvo nei vieno iš autorės minimų asmenų parko teritorijoje net ir „nepriklausomybės“ laikų pradžioje! Negalėjo būti! Klubo nariams būtų didelis džiaugmas gauti signalą apie nors vieną iš autorės minimų tipų (su kuriais, sprendžiant iš jos konteksto, ji susitikinėdavo pastoviai). Nesunku įsivaizduoti, ką su juo būtume padarę. Taip, kad netiesą rašo Kristina Sabaliauskaitė.

Toliau autorė garbina krikščionybę, bandydama sumekinti pagonybę. Ji mini kažokius „Transformerius“, apie kuriuos nieko neteko girdėti, tačiau, gal autorė sugebėtų išaiškinti tokį „progresyvaus mąstymo“ modelį, kaip Švenčiausioji trejybe, kada vienas yra trejuose, tačiau kiekvienas atskirai?

Ir pabaigai norisi pateikti paskutinę pastabą: „London School of Economics“ studijuojantis rusas turėjo omenyje ne žiemines, o dūmines pirkeles, kurios buvo dažnos Lietuvos kaimuose. Apie tai prieš gerus metus turėjau didelį ginčą Omnitel politikos forume, kol vienas seniausių diskusijos dalyvių jas prisiminė. Ir dabar galima pamatyti kas tai per būstas, kur gyveno Lietuvos kaimiečiai Smetonos laikais Kleboniškio etnografiniame muziejuje, netoli Šiaulių. Rusas buvo teisus, deja!

Reklama

Lietuvos nepriklausomybė – juokas per ašaras

Juokingiausia yra tai, kad „tautos tėvelis“ buvo Maskvos suorganizuoto judėjimo vadu. Mažai kas prisimena pilną Sąjūdžio pavadinimą „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis“. Ir, ypač jaunoji karta, nežino, kad Persitvarkymas, rusiškai Перестройка prasidėjo Maskvoje, Kremliaus rūmuose nenaudėlio Michailo Gorbačiovo iniciatyva. Taip kaip galima Sąjūdį ir jo vadus statyti kaip lietuviškumo simbolius? Juk pradžioje jie veikė griežtai pagal vakarais transliuojamose laidose iš Maskvos „Прожектор перестройки“ dėstomus principus ir tik vėliau, situacijai tapus nekontroliuojamai Maskvoje, nepaklusnūs vadai (V. Landsbergis, K. Prunskienė etc) staiga tapo „patriotais“ ir pasiuntė M. Gorbačiovą ant trijų raidžių – на хуй. Tas atsiuntė tankus. O gerai prisimenu, kad Sąjūdis 1988 metais mitinge Vingio parke metu ne žodžiu neprasitarė apie nepriklausomybę (apie tai tai tik bandė loti skverų užkampiuose Lietuvos laisvės lyga), o buvo kalbama tik apie „suverenitetą“, mat buvo manoma, kad nepriklausoma ekonominė veikla bus efektyvesnė (žr. K. Prunskienės pokalbį su Laima Pangonyte 1991 metų lapkričio pabaigoje). Teigti, kad V. Landsbergis ar Sąjūdis iškovojo nepriklausomybę ar kaip kitaip tapo lietuvių lyg žydų tautos vedliais iš Egipto – nesąmonė. Jie tiesiog stojo promaskvietiškų jėgų, išstojusių prieš senosios politikos tasą, pusėje. (Juk ne veltui dar praeitais metais V. Landsbergis telekanalui EUX pasakė, kad vienintelis jo manymu, pastarųjų laikų pažangus politikas buvo nuo girtuokliavimo miręs Borisas Jelcinas.) Ir atvirkščiai, Sąjūdyje buvo grupė sąjūdiečių (Virgilijus Čepaitis), kurie išstojo už senojo pasaulio tvarkos principus, bet su laiku, žinoma, buvo V. Landsbergio sutrypti. Kvailystė V. Landsbergį laikyti tautos didvyriu. Jis, greičiau, lyg šunėkas sugebėjęs įkasti šeimininkui į ranką ir tuo labai besididžiuojantis. Lietuvos nepriklausomybė – tai suskilusi gelda, prie kurios atsidūrė lietuvių tauta dėl besotės močiutės Maskvos norų. Žinoma, atgal laiko dabar neatsuksi, tačiau įsisąmonimas realių įvykių, vykusių prieš apie dvidešimt metų galėtų įšspręsti daug nesusipratimų dabar ir išvengti klaidinimų (durninimų) kuriais nesibodi dauguma politikų pastaruoju metu.

Kovo 11 nepriklausomybės atstatymo aktas

Tamsos parado jubiliejus

Šiandien ypatinga diena. Liūdnojo lietuvių tautos gėdos sekmadienio jubiliejus. Aštuoniolika metų praėjo nuo oficialiai vadinamos Sausio 13 dienos, kada lietuvių tautos išgama ir padugnė inspiruojama amerikiečių per televiziją ir radiją sukvietė Vilniaus ir iš visos Lietuvos gyventojus į paties suorganizuotą provokaciją ir tapo keliolikos aukų bei šimtų sužeistų priežastimi. (Istorija parodė, kad dar ne paskutinių.) „Mus puola!.. Mieli tautiečiai!.. Į jus niekas nešaudys!..“ – užuot diplomatinių būdu sprendęs susiklosčiusią situaciją, taip virkavo V. Landsbergis. Jo gerai išlavintas muzikinę klausą turinčio žmogaus balso tonas sugebėdavo palikti pėdsaką klausytojų sąmonėse. Žmonės apdurninti lyg zombiai suėjo prie Aukščiausiosios Tarybos, prie Televizijos ir radijo centro pastato, prie Televizijos bokšto. Kaip kam ši kelionė tapo paskutinė arba buvo palydėta sužalojimais. Taip pat, kaip ir specialiojo antiteroristinio būrio „Alfa“ (to paties, kuris atsisakė žudyti deputatus ir Aukščiausiosios Tarybos gynėjus Maskvoje 1993 metais nevykdydamas vienintelio, V. Landsbergio žodžiais, pastarujų laikų pažangaus politiko, nuo nepertraukiamo girtuokliavimo vėliau mirusio, Boriso Jelcino įsakymą) karininkui Viktorui Šatskichui, kurį nukovė smogikas iš minios šaudamas į nugarą. Masinių tautiečių žudynių pradėti V. Landsbergis dar nesiryžo. Lietuvių tautos genocidą jis paliko ateičiai. Jis vyksta jau dabar. Tą kartą jam užteko tik keliolikos nekaltų aukų ir vieno karininko. Pajusti kraujo skonį V. Lansbergiui to pilnai pakako. O zombiai jam meldėsi toliau.

– „O kur tu tuo metu buvai? Ar ne prie Aukščiausios Tarybos?“ – paklaustų skeptikas. Teisybė. Ir aš buvau tenai pat, viską mačiau savo akimis, bet ateidavau ne V. Landsbergio kviečiamas ar kad mistinę „nepriklausomybę“ apginti ar iškovoti, bet vien tik dėl to, kad paspoksoti. Į tautiečių pasus susmeigtus ant barikadų, į ordinus, į medalius ir daug kitų pagarbos vertų dalykų, sunaikintų masinės psichozės apimtų tautiečių, kurių didžioji dalis dabar, galvą guldau, gailisi ir keikia save už patiklumą ir kvailą poelgį. O taip pat ir pavalgyti. Nemokamos bulkutės, sultiniai, sumuštiniai, kava ir arbata buvo be perstojo dalinamos vakarais prie Aukščiausiosios Tarybos. Gyvenimas parodė, kad tie ir už amerikiečių pinigus (už tuos pačius V. Landsbergis pirko ir auskarus su 7 karatų brilijantais savo žmonai) finansuojami sumuštiniai privedė prie nemokamų sumštinių ir sriubų paieškos ir ateityje. Tik svetimose šalyse. Šios nemokamos bulkutės, sriubos privedė prie finansinės, moralinės ir fizinės degeneracijos visus tuos, stovėjusius prie minėtų pastatų ir likusius tautiečius, išskyrus siaurą grupę asmenų, pradėjusių įgyvendinti Lietuvos gyventojų genocidą. Ši siaura grupė asmenų, dabar besivadinanti save „elitų“ tapo moralinių ir dvasinių bankrotų pavydžiais. Vienas iš jų tapo pederastu, išpistu į išangę, o likimo ironiją! lietuvio kunigo, beklaidžiojant kartu „dvasingumo“ ir „laisvos Lietuvos“ paieškos metu akluose labirintuose. Kiti totaliai apsivogė. Dar kiti tai darė sekant V. Landsbergio keliu – vėl per žudynes. Galų gale, kad apsisaugoti nuo sąžinės balso ir kitų tautiečių bei įstatymo priekaištų, jie apsiskelbė neliečiama kasta, „elitu“. Atseit, kuriems negalioja nei kitų balsas, nei įstatymas, niekas! Ir taip vyko didžiausia XX amžiaus Lietuvos nelaimė, istorijos afera, pavadinta „Lietuvos nepriklausomybe“.

Gera gyventi Tarybų Lietuvoje

Štai, kaip buvo „blogai“ gyventi Tarybų Lietuvoje. Tiksliai aprašyta nežinomo autoriaus. Užkrito pastaba dėl pyragėlių su uogiene — iš tiesų buvo tokie mūsų mokykloje. Kainuodavo 6 kapeikas. Dar už penkias pirkdavome kompoto stiklinę. Pateikiamas vienas laiškas, rastas žiniatinklyje apie „siaubingus“ tarybinio lietuvio vaikystės gyvenimo laikus. Tada nebuvo gyvenimo „stiliaus“, sukurto įvairių šiuolaikinių „lopatinių“ dizainerių. Buvo viena gyvenimo norma. Visiems. Ir ji buvo tokia, kokią autorius prisimena laiške.

Jei buvote vaikas 60-ais, 70-ais ar 80-ais, žvelgiant atgal sunku patikėti, kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų. Vaikystėje mes mašinose važinėjome be saugos diržų ir pagalvių. Šiltą vasaros dieną pasivažinėjimas arkliu pakinkytu vežimu buvo neapsakomas malonumas. Mūsų lovytės buvo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais didelį švino kiekį. Ant vaistų buteliukų nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, spintos neužsirakindavo niekada. Mes gėrėm vandenį iš kolonėlės ant kampo, o ne iš plastikinių butelių. Niekam negalėjo šauti į galvą dviračiu važinėti su šalmu. Siaubas.

Valandų valandas mes meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų ir sąvartyne rastų guolių, o kai pirmąkart leidomės nuo kalno, prisimindavom, kad užmiršom pritaisyti stabdžius. Kelis kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus mes išspręsdavome šią problemą.

Mes išeidavom iš namų ryte ir žaidėm visą dieną, grįždami tada, kai užsidegdavo gatvės žibintai ant medinių stulpų, ten, kur jie buvo. Visą dieną niekas negalėjo sužinoti, kur mes. Mobilių telefonų nebuvo!

Sunku įsivaizduoti. Mes pjaustėmės rankas ir kojas, laužydavomės kaulus, išsimušdavome dantis, ir niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą. Visko buvo. Buvome kalti tik mes, ir niekas kitas. Atsimenate? Mes mušėmės iki kraujo ir vaikščiojom su mėlynėm, priprasdami nekreipti į tai dėmesio.

Mes valgėm pyragėlius, ledus, gėrėm limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo. Iš vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė. Mes neturėjom žaidimų priedėlių, kompiuterių, 165 palydovinės televizijos kanalų, kompaktinių diskų, mobilių telefonų, interneto… Žiūrėti multiplikacinio filmo visu būriu nešdavomės į artimiausius namus, juk videomagnetofonų taip pat nebuvo!

Užtai mes turėjom draugų. Išėję iš namų mes juo rasdavom. Mes važinėjom dviračiais, pavasario upeliuose plukdydavom degtukus, sėdėdavom ant suoliuko, ant tvoros ar kiemuose žaisdavom futbolą. Kai mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavom po langais, ar tiesiog užeidavom pasimatyti. Atmenat? Be išankstinio skambučio!

Mes sugalvodavom žaidimus su pagaliais ir konservų dėžutėmis, mes soduose vogdavom obuolius ir valgėm vyšnias su visais kauliukais, ir kauliukai mūsų pilvuose nesudygdavo.

Kiekvienas nors kartą buvo užsirašęs į ledo ritulį ar rankinį, bet labai mažai kas papuolė į komandą.

Kai kurie mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todėl likdavo antriems metams. Kontroliniai ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių, o pažymiai teoriškai apimdavo 5, o iš tikro 3 balus. Per pertraukas mes liedavom vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų! Mūsų poelgiai buvo mūsų. Mes buvome pasiruošę pasekmėms. Slėptis nebuvo už ko. Praktiškai neturėjome supratimo apie tai, kad galima išsipirkti nuo milicijos ar išvengti armijos. Tais metais tėvai paprastai stodavo įstatymo pusėn, galite sau įsivaizduoti!?

Ta karta davė daugybę žmonių, kurie moka rizikuoti, spręsti problemas ir sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas tiesiog neegzistavo. Mes turėjome pasirinkimo laisvę, rizikos ir nesėkmės teisę, atsakomybę, ir mes kažkaip išmokom tuo visu naudotis. Jei jūs vienas iš šios kartos, aš jus sveikinu. Mums pasisekė, kad mūsų vaikystė ir jaunystė pasibaigė iki tol, kai valdžia nupirko jaunimo laisvę už riedučius, mobilius telefonus, žvaigždžių fabriką ir klasiškus džiūvėsėlius. Su jų bendru sutikimu. Jų pačių labui…

Gyvenimo standartasIš tikro pasaulio stebuklų yra ne septyni, o gerokai daugiau. Tiesiog mes prie jų pripratom ir kartais nebepastebim. Na, argi ne stebuklas — pirma tarybinė priemonė vyrams po skutimosi? Atsimenate? O tokį stebuklą, kaip

automobilio Moskvič 412 tiuningą? Atsimenate?: kapeikos, priklijuotos viso priekinio stiklo pakraštyje, kailiu aptrauktas vairas, pavarų lazdelės galas iš epoksidinės dervos su rožyte viduje. Kelnaičių guma — tai juk irgi stebuklas! Juk ji puikiai laikydavo ne tik kelnaites, bet ir pirštinaites! O kino teatruose? Lazerinės rodyklės taškas ant pagrindinio veikėjo kaktos — kiek daug žiūrovų stebėjo jį drebančia širdimi! Pyragėlis su uogiene — argi ne stebuklas? Niekada neatspėsi, iš kokios pusės ištekės uogienė! O va šitas nuostabus mamos išvedžiojimas — „Aš tau dabar perku, bet tai tau gimtadienio dovana“?! Arba ši stebuklinga močiutės frazė — „Tik stiklainius grąžinkit!“ O šaldytuvą ZIL atsimenat, su TOKIA rankena? Tiesiog vienarankis banditas! Trauki už rankenos, byra stiklainiai. O, tarp kitko, kas iki šiol guli šaldytuvų durelių šone? Ne, ne kiaušiniai. Ir ne pomidorų padažas. Durelių šone guli…vaistai! Nemokama medicina — irgi stebuklas. Gydytojas vienas, o eilės dvi — viena su talonais, kita — užsirašiusiųjų eilė. Dar yra ir trečia — „aš tik paklausiu!“ Kiek jų dar buvo, tų pasaulio stebuklų… Mažas langelis iš virtuvės į vonią — į ką pro jį žiūrėti, paaiškinkit? Avalynės šaukštas arkliukas… Dantų milteliai — valo ir dantis, ir sidabrą… Sysiojantis berniukas ant tualeto durų… Televizorius „Rubin“ — imi reples ir bim-bim-bim! Glaudės su inkariuku… atsimenat? Pienas trikampiuose paketuose! O jūs sakote — „Septyni pasaulio stebuklai!“ Mes anksčiau darėme tai, ko dabar niekada ir nedrįstume padaryti.

Dar daugiau — jei šiandien nors kartą padarytum tai, ką anksčiau darydavai nuolat — tavęs nesuprastų, o gal ir silpnapročiu išvadintų. Na, pavyzdžiui, gazuoto vandens automatus atsimenat? Juose stovėdavo stiklinė — visiem viena. Šiandien niekam ir į galvą neateitų gerti iš bendros stiklinės! O anksčiau juk visi juk gerdavo iš tos stiklinės, papurškę į ją vandeniu iš fontanėlio. O juk vandens fontanėlis kartais neveikdavo… Vis tiek gerdavo! Tarp kitko, aplinkui besisukiojantys mėlynanosiai naudojo tą stiklinę savo gėrimams. Įsivaizduokit, tik įsivaizduokit — jie SUGRĄŽINDAVO stiklinę. Netikit? Tačiau tada tai buvo įprasta!

Būdavo — namuose dūmai, visame bute aitrus kvapas. Lentelė tokia, su juodomis linijomis. Ką jūs sau įsivaizduojat? Sekta? Ne, tai iš-de-gi-ni-mas. Milijonai vaikų degindavo mamoms atvirutes kovo 8 proga. „Mamyte, sveikinu tave Moters dienos proga…“ Mergaitės, o jūs atsimenat gumytes? Nuostabu, bet nei vienas berniukas pasaulyje nežino šio žaidimo taisyklių!

O Gorbačiovo portretai be dėmės ant kaktos, atsimenat? Įprasta… O juk mes atsimenam tuos laikus, kai Džeksonas dar buvo negras, o be to nepilnametis!

Daug buvo tokių įprastų dalykų — talkos pavasarį, darbas kolūkyje rudenį, skiestas alus aludėje.

Tai buvo įprastų dalykų neįprasti laikai…

Lietuva barbarams. Jų atsakymas

Man patiko vienas atsakymas į Lietuvos komunizmo aukų apraudojimą, neperseniausiai įdėtą į politikos forumą Konferencijos.lt tinklapyje. Laiško autorius, irgi Andrius, parašė sekančio turinio atsakymą (tekstas netaisytas):

Nepamirškime paminėti, kad dešrelėmis maitintis galėjo tik parduotuvių ar gamyklų vedėjai bei jų artimieji, eilinės aukos stovėdavo prie jų eilėje ne valandą ir ne dvi ir viltis kad iki tavęs jų užteks būdavo panaši į galimybę užbraukti keturis kampus.

Nepamirškime paminėti, kad aukštasis mokslas buvo prieinamas tik LKP narių, valdininkų arba jiems prijaučiančiųjų atžaloms.

Nepamirškime paminėti, kad už tuos spausdintus popierėlius vadinamus atlyginimu nebuvo ką pirkti, su televizorium ar skamlbimo mašina istorija graudesnė nei su dešrelėmis, o automobilis beveik prilygtų malūnsparniui ar jachtai šiais laikais.

Nepamirškime paminėti, kad “nemokamas“ butas būdavo skiriamas tik jau keletą vaikų turinčioms šeimoms, ir eilės eilės eilės nusitęsusios iki dešimtmečių.

Žmonių mažėja, namų negriaunam, o tik statom, ir jie ne tušti. Ar tik nebus čia laisvoj ubagų Lietuvoj atsitikę taip, kad beveik kiekvienas studentas jau turi savo būstą? Kad ir su paskola įsigytą, bet sumokėjus įmoką iš ne ministro atlyginimo lieka ir dešrelėms, ir kompiuteriui ir automobiliui ir atostogoms. Ar tik nebus atsitikę taip, kad nebelygis trims žmonių kartoms gyventi viename dviejų kambarių bute, ir kad tai kuo puikiausiai pavyksta daugeliui? Ar tik nebus taip, kad verkdami dėl mažų atlyginimų atostogaujam du kartus į metus šiltuose kraštuose (bandau prisiminti komunizmo laikus, nieko naujo, tie patys pagal blatą gaunami siuntimai į poilsio namus Palangoje ar Nidoje..)?

Žinoma yra begalė negerų dalykų, bet aš gyvenu geriau, mano šeima gyvena geriau, mano miestas gyvena geriau. Aš galiu rašyti lietuviškai, aš galiu nueiti į bažnyčią, aš galiu nedalyvauti parade, aš galiu išvykti gyventi svetur, aš galiu baigęs mokslus vykti dirbti į Šilutę o ne pagal paskyrą į Visaginą, aš galiu rinktis viską, visur ir visada, už mane niekas nieko nenusprendžia.

Nėra žinoma, kokiomis paskatomis autorius vadovavosi dėstydamas tokį absurdą ir akivaizų melą. Šiaip nustebino toks ilgas nesąmonių rinkinys, kuris tiktų, atviru tekstu, gal tiktai naujosios kartos klaidinimui, kuriai neteko „būti kankinamiems“ komunistų „rėžimo“. Andrius teigia, kad dešrelėmis galėjo maitintis tik parduotuvių ar gamyklų vedėjai, bet juk tai nesąmonė, melas. Pačiam tekdavo pirkti dešreles parduotuvėje Basanavičiaus gatvėje Vilniuje, kada tėvai būdavo užimti, o po mokyklos užkąsti reikėdavo. Virtas dešreles buvo galima nusipirkti ir kavinukėje prieš Rusų dramos teatrą. Jos kainavo 45 kapeikas. Kartu su duonos rieke ir garstyčiomis. Pietūs Geležinkeliečių rūmuose Mindaugo gatvėje kainuodavo apie 80 kapeikų. Sotūs pietūs. O eilės parduotuvėse išsirikuodavo tiktai po darbo, po 4-os valandos, kada skubantieji namo norėdavo apsipirkti. Visai, kaip ir dabar. Be to, ilgos eilės – tai ir žmonių perkamumo galios rodiklis.

Del aukštojo mokslo prieinamumo ribojimo. Autorius teigia absurdą. TSRS aukštojo mokslo sistema buvo pati geriausia pasaulyje. Tai buvo pripažinta ir tarptautinių ekspertų.

Sunku pasakyti, ką autorius nori psakyti teigdamas „nebuvo ko pirkti“. Gal jis turi omenyje narkotikus ar kažką panašaus, bet prekybiniai centrai nebūdavo tušti. Ir pirkėjų perkamosios galios buvo iš ties didesnės. Televizorių pasirinkimas Vilniaus baldų parduotuvėje visada budavo gausus. Gerai prisimenu, dažnai lankydavausi, visada būdavo apie kelioliką televizorių modelių. Kartais atveždavo „Šilelių“, tada išsirikuodavo eilės. Juos greit išpirkdavo. Be jie nebuvo kažkoks deficitas ar nepasiekiama prekė. Tiesiog, geidžiamas televizorius. Visos šeimos mano giminėje turėjo po mašiną, ir tai nebuvo prabangos dalykas, nes mašina, kaip dar O.Benderis sakė, ne prabangos dalykas, bet transporto priemonė. Tiesa, jai įsigyti, reikėdavo pasispausti diržus. Lygiai, kaip ir dabar, norint nusipirkti mašina. (Naują ar seną.)

Būsto problema egzistavo, bet buvo ir galimybės. Buvo galima pirkti kooperatinius butus, buvo galima imti paskolą nuosavo namo statybai. Sklypą, šiuo atveju, skirdavo nemokamai. Butų 1988 metias buvo pastatyta Lietuvoje 35 000 vienetų, lyginant su 7000 vienetų 2006 metais. Skirtumas – akivaizdus. Pastatytų butų kiekio palyginimas kartu yra ir buto įsigijimo galimybės rodiklis.

Žmonių mažėja. Tai rodo ir statistika, o emigracijos mastai, pasakyčiau, eschatologiniai.

Teigimas, kad beveik kiekvienas studentas Lietuvoje turi savo būstą – akivazdi nesąmonė. Priešingu atveju, jie nemitinguotų. Studentų bendrabučių padėtis – apverktina. Studentai tikrai negalvoja apie poilsį Nidoje, jie gavoja apie užsienį. Tik nepoilsiauti, o užsidirbti. O pagal galimybes – ir įsitvirtinti. Tai tiek.

O del galimybės vaikščioti į bažnyčią, tai nėra ko girtis, nes tai daugiau prasto išprusimo dalykas. Silpo intelekto požymis. Skirtumas tarp bažnycios ir parado yra didelis. Vien tik tai, kad už dalyvavimą parade darbovietė skirdavo premiją, o bažnycioje palieki paskutinį. Bažnycia dar niekam nieko nedavė. (Na, išskyrus blia blia blia, kaip ten vadinasi – „dvasinės vertybes“ ar panašiai?)

Ir negali niekas dabar rinktis už save. Gali daryti tik priklausomai pagal savo finansinius pajėgumus. O paskyros gavėjas tada būdavo iš karto užgarantuotas ir darbo vieta, ir gyvenamąja. Andrius vėliau bandė mane moralizuoti, lygindamas mane su šuniuku, kuriam rūpi tik paėst, išgert, pasidulkint, o vėliau pradėjo tiesiog sušikinėti tarybinę duoną. Andriui apmaudu, kad tada parduotuvese nebuvo pieno iš Alpėse besiganančių karvių. Andriui pienas, kainavęs 15 kapeikų buvo per prastas. Dabar jis pabrango iki 1,99 lito. Ar tai komunistų darbas? O kiek kartų padidėjo atlyginimai? Ar irgi tiek pat? O del duonos, tai ką jau ką, bet ant duonos Andrius dėjo tikrai be reikalo. (Nors, dabar tokie kaip jis, deda ant daug ko, net tik ant duonos). Buvo juoda – Vilniaus ir Palangos; Vilniaus kainavo 38 kapeikas, Palangos kiek pigesne, atrodo 22 kapeikas. Buvo dar (ne visada) Borodino duona. Liuks produktas. Viskas buvo iš ekologiškai švarių produktų, be konservantų. Buvo batonai. Dviejų rūšių, pavadinimų neprisimenu, bet vienas buvo su istrižomis įpjovomis, kitas – su išilgomis. Kažkuris tai iš jų vadinosi Panevėžio batonu. Kaina buvo 15 kapeikų. Buvo dar bandelės, liuks kokybė, visada šviežios ir labai skanios. Po 3 kapeikas. Rajonai turėdavo savo kepamas duonos rūšis. Taigi, kuriam galui autoriui reikėjo malti netiesą apie apie tarybinę duoną? Jos visiems užtekdavo. Andriui buvo apmaudu, kad kaimyno lova buvo tokia pati kaip ir jo. Jis ką, pas kaimyną eidavo lovas lyginti?? Andrius mano diedukus kolūkiečius, kurie kiekvieną dieną po kelis kilometrus eidavo į kolūkius dirbti, o vakare sugrįždavo pavargę, pavadino TINGINIAIS! Na, trūksta žodzių!

Trumpai tariant, tai buvo įdomus susitikimas su tikru „Durnių laivo“ įgulos komandos nariu. Cinišku, primityviu. Bet, kartu ir įdomiu.

Lietuva barbarams

Vakar iš baimės V. Adamkus apsidirbo. Liūdna buvo skaityti Balsas.lt apie V. Adamkaus staiga įžvelgtą Rusijos karinių pajegumų potencialo pavojų Lietuvos atžvilgiu. Liūdna, kartu ir piktadžiugiška – pagaliau Lietuvos užsienio politikos stulbinančių „pasiekimų“ autorius galutinai parodė savo tikrąjį veidą. V. Adamkus uncovered, taip skambetų angliškai. Tada supratau – be reikalo ant jo pykstu. Ne V. Adamkus yra Lietuvos tragedija. V. Adamkus – tai tiesiog tipiškas JAV biurokratinis parazitas, ant fukso (bet, labiau tiketina, JAV Valstybės Departamento nurodymu) atsivežtas i Lietuvą V. Landsbergio. Būtent V. Landsbergis ir yra didžioji Lietuvos nelaimė; tragedija, atsiūsta lietuviams bjaurios istorinės lemties. Taip kartais ir rodosi, kad teisingos yra V. Adamkaus pastangos atrodyti geručiu ir nekaltu. Jis tiesiog atlieka savo bjaurią misiją Lietuvoje (o kartu – ir patenkino savo ambiciją – tapo ant durniaus šalies prezidentu). Didysis parazitas ir išgama blogąja šio žodžio prasme, užvėlęs visą jovalą Lietuvoje – tai V. Landsbergis.

Įžvelgti šiandienos susiklosčiusių nelaimių priežastis (o tai beveik reikštų – kartu ir jas pašalinti), galima butų ne keikiant V. Adamkų ir jo pedikų komandą (ne veltui K. Bobelis ir gen. Kronkaitis nuo V. Adamkaus nusisuko), o išsiaiskinus tikrąsias 1988-1991 metų įvykių priežastis ir scenarijų autorius. Kam atstovavo V. Landsbergis – Lietuvos žmonėms, ar, kaip dabar V. Adamkus, trečiosioms jėgoms? Ar tikrai Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas buvo demokratišku aktu? Kodėl Lietuvos žmonėms nebuvo leista tarti savo balso referendume? Juk ne be reikalo M. Gorbačiovas virkavo prieš kamerą, kad mes „niekur neišeisim, nes mes civilizuota tauta“. Kas slėpėsi tuo metu už V. Landsbergio pečių, kuriam diriguojant visa Lietuva buvo priversta pasielgti tolygu barbarams?

Originalus pokalbio tekstas su V. Adamkumi.

Nusivylusio komunisto eileraštis

http://www.balsas.lt komentaruose eilėraštis buvo rastas; buvo pažymėta, kad paimtas is Delfi, kur buvo įdėtas 2007.08.23 17:57. Dedu čionai, nes patiko, ir pozicija teisinga.

Nuėjęs gyvenimo kelią,
Sustojau, apsidairiau:
Visur KGB, AMB ir kiti š…. galvas kelia –
Prie ruso man buvo geriau.

Visi mane mažą mylėjo,
Kai aš dar ant puodo dariau.
Net „kakis“ „tapsnojant“ tada nesmirdėjo –
Prie ruso man buvo geriau.

Gyvenimas mano žydėjo,
Kai basas mokyklon ėjau,
Jie man komunizmą žadėjo –
Prie ruso man buvo geriau.

Aš savo galvos neturėjau,
Bet viską, ką liepė, dariau.
Kadangi galvot nereikėjo –
Prie ruso man buvo geriau.

Už darbą nedaug man mokėjo,
Dažnai nosim žemę ariau.
Bet kai iš šalies „otkatą“ aš prisidėjau –
Prie ruso man buvo geriau.

Su savo aš boba gulėjau,
Ir svetimą dar pavariau.
Kadangi tada dar galėjau –
Prie ruso man buvo geriau.

Ir kiek gi galiu aš kartoti:
„Prie ruso man buvo geriau…“
Einu ryt už Paksą, Užspatskį ir AMB „rezervelius” balsuoti,
Nes aš kaip PILIETIS miriau…!!!

N.B. Piešinukas rastas ir įdėtas 2009-09-09.

Dar vienas tarybinio gyvenimo privalumas prieš šiuolaikinį „nepriklausomą“

LTSR vėliavaDar vienas tarybinio gyvenimo privalumas prieš šiuolaikinį „nepriklausomą“. Tarybiniais laikais niekam nereikėjo išvažiuoti svetur laimės ieškoti (švelniai tariant). Tarybų Lietuvoje vietos užteko visiems. Visų gyvenimus patikimai saugojo geležinė uždanga. Sakot, kad laikė visus kaip gyvulius užtvare? Ne laikė, o saugojo. O ir kur lietuvis galėjo isvažiuoti? Kas jam „rojuje“ būtų nupirkęs namus ir davęs darbą? Taigi, ne užtvare laike, o saugojo. Saugojo nuo vakarietiškų išgamų, tokių kaip V. Adamkus ir jam artimų, kurie, pavykus pralįsti, užpuolė visą kas gyvą kaip skėriai; plisdami tolyn, paliko tik plyną išalintą vietą be gyvybės ženklų, kur tik vėjas gali „laisvai“ kaukti. Štai ką davė „nepriklausomybė“ ir naujas vakarietiškas gyvenimas, padarytas Amerikoje, pritaikytas tarybiniams žmonėms.

7 tarybinės Lietuvos privalumai prieš „nepriklausomą“ Lietuvą

7 tarybinės Lietuvos privalumai prieš “nepriklausomą“ Lietuvą:

  1. Nemokamas švietimas;
  2. Nemokama sveikatos apsauga;
  3. Nemokamas gyvenamas plotas;
  4. Nebrangi ir garantuota poilsio galimybė kiekvienais metais;
  5. Garantuota teisė į darbą;
  6. Žemos komunalinių paslaugų, telefono ryšio, pagrindinių vartojimo prekių kainos;
  7. Saugus gyvenims („nepriklausomoje“ Lietuvoje sunkių nusikaltimų skaičius išaugo 1100 %, darbo kodeksas buvo humaniškesnis).

Komentarai? Klausimai?

Save This Page to your Delicious network