Atvirai pareiškiu: aš neturiu skolų (neskaitant 163 eurų už telefoną, kurį pati kompanija pradangino. Reikia manyti, kad šią sumą kompanija „Three“ anuliavo.) O štai kaip gyvena kiti prasiskolinę:
- 1. V. Landsbergio nustekenta ir ūbagais paverstųjų žemė. Keturi tūkstančiai su šešiais šimtais dolerių skolos ant kiekvienos galvos. Reikia priminti, kad iki Tarybų Lietuvos sunaikinimo gyventojai buvo skolingi NIEKO IR NIEKAM. Reikia pažymėti, kad „The Economist“ duomenimis Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo nuo 1991 m. visgi, puse milijono, o ne dviem šimtais tūkstančių, ką pastarosiomis dienomis lietuviška žiniasklaida mėgino įskiepyti.
- Dabar apie airius. Prasiskoline, kaip ciucikai.
- O štai, palyginimui, Uzbekija, apie kurią dar nesenai „The Economist“ skelbė, kaip apie šalį su geriausiu gerbūviu gyvenimui, skolinga faktiškai nieko, gali tik už mobilaus telefono sąskaitą.
Dauguma prasiskolinusių gyvena lyg kažkokioje kitoje erdvėje: visada išžiūri, ką tu turi. Visada pažymi savo tariamą privalumą, pvz. tautybę. Tokius visada siunčiu ant trijų raidžių: „Gražink skolas!“.
27 gruodžio, 2010 – 21:41
Norėtusi pasiūlyti skaitytojams uzbekišką patiekalą kazan kebab. Kazanas yra ketaus arba aliumininis puodas, naudojamas rytiečių virtuvėse. Kas yra kebabas – žino visi, taigi, pavadinimas galėtų skambėti – apkepta aviena. Reikalingas prieskonis – zira. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti aliejui, kuris taip pat tampa patiekalo sudedamąja dalimi. Nesant galimybių naudoti perkaitintą medvilnės aliejų, reikėtų naudoti aukštesnės kokybės alyvų arba perkaitintą žalią (kuris su nuosedomis, neskaidrus) saulėgrąžų aliejų. Įprastu atvėju, aliejų reikėtų naudoti labai ribotai ir atsargiai. Aliejus perkaitinamas paprastai: į, iki dūmelis pasirodys, įkaitintą aliejų, imetamas svogūnas, kuris išgraibomas ir išmetamas kada apkepamas iki parudavimo. Tada, sudedama aviena, kuri apkepinama iki geros išvaizdos ir ištraukiama pagulėti iki lygiai taip pat apkeps nuskustos bulvės. Bulvės kepinamos kiek ilgiau iki apsitrauks auksine spalva.
Tada, ant apkeptų bulvių delne kito delno pagalba sutrinti reikia du žiupsnius ziros. Ant buvių sudedama aviena, užpilam vandens iki pusės ar kiek mažiau ir viskas troškinama po dangčiu dvidešimt minučių. Skanaus! Garnyrui – agurkai, pomidorai.
53.343367
-6.261358
14 gruodžio, 2010 – 22:13
Tai uzbekiškas patiekalas. Moore Street mėsinėje pasirodžius putpelėms buvo sunku atsispirti pagundai pasigaminti pačiam. Technologija paprasta: jos farširuojamos avienos faršu ir kepamos orkaitėje, Būtinas prieskonis zira, angl. Tumin Whole. Ji irgi parduodama ten pat, Moore Street, pas negrus. Galima įmesti kiaušinį į faršą, žinoma. Pamarinuoti galima valandžiukę alyvų aliejuje. Dviems putpelėms reikia 200 gr. avienos faršo bei poros žiupsnių ziros.
Paruoštos kepti putpelės
Štai, iškeptos
Zira
29 rugpjūčio, 2010 – 17:19
Šios nuotraukos buvo darytos 1995 ar 1996 metais Taškente. Ach, malonūs prisiminimai: vestuvės. Vienas geras pažįstamas, išmanantis pažįstamus reikalus, iš karto pareiškė užuojauta. Bet ar tai nuo to turėtusi keistis atmosfera? Priešingu atvėju, beliktu tik apvaitoti visur ir viską: juk visi mes mirsime, ve ve ve…
Tatjana ir Vytautas Bigeliai
18 birželio, 2010 – 01:51
Pora nuotraukų, darytų Uzbekistane 1998-aisiais (o gal 1999-ųjų pradžioje). Julia atsinešė fotoaparatą kartą ir nusifotografavome. Jose – Nikolajus, Julia, Ališeras, Katia ir aš. Prastai atrodau, ką tik po skyrybų. Julia atėjo kartą kartų su chebra, pasirodo, visi senai gerai pažįstami. Rindavomes dažnai, gal 5 kart per savaitę. Gerdavome vyną, lošdavome nardais. Ir nesiliaujantys ginčai. Dvi temos buvo tabu: pinigai ir politika. Žemiau pridedami laiškai padėtų susigaudyti kokie santykiai tarp mūsų buvo.
Julia, Nikolajus, Katia ir aš
Nikolajus, Katia, Ališeras ir aš
Nuotraukytė iš papkės iškrito, kuri vakar neskubant buvo nuskanuota ir pateikiama žemiau. Vasara Uzbekijoje prie vadinamo Bozsu, kitaip – vandens kanalo. Jame vanens temperatūra visada apie 16 laipsnių. Prie 35 laipsnių pavėsyje tai nuostabi galimybė atvėsti. Gyvenimas maždaug buvo toks, kaip nuotraukoje. Ar reikėjo man grįžti į Lietuvą patriotizmo jausmui patenkinti ar ne, galima atsakyti paprastai – tiktai durnius galėjo sugrįžti. Tiesa, gal būt pavyks išvykti tenais bent jau pasisvečiuoti savaitėlę.
Vasara Uzbekijoje. 1995 metai.
Labas, Lietuva! 