Category Archives: Tarybų Lietuva

„Labas, Lietuva!“ sveikinimai Mykolui Burokevičiui

Sveikinu jus sulaukus 85 metų jubiliejaus. Visada prisimenu jus kaip principingą paskutinį Lietuvos vadovą iki pat galo atstovavusį Lietuvos darbo žmonių interesus. Lai geriausi laikai lydi jus!

Reklama

Naujas tinklapis www.lietuva.me

Atsidarė naujas tinklapis www.lietuva.me. Lietuva.me

Rainių miškelis — brutali Antrojo pasaulinio karo kasdienybė

Atnaujinta 2012-06-30.

Kaip jau teko minėti anksčiau, norėtusi pasidalinti mintimis apie dar vieną aktyviai mitologizuojamą landsbergistų isteriją apie tariamai išžudytus tariamai nekaltus lietuvius — Rainių miškelio istoriją. Istorija gana įprasta karo metu, tačiau dėl kažkokių tai paskatų tapo išpūsta ir pateikiama, kaip vienas iš „lietuvių tautos naikinimo momentų“ ir pan.

1941 m. birželio 24 diena. Antrojo pasaulinio karo pradžia. Tarybinių karių, dislokuotų Lietuvoje dėka, hitlerinė armija sustabdoma 4-ioms dienoms (vienas iš momentų, lėmusių Antrojo pasaulinio karo pergalę), tačiau birželio 26 d., vokiečiai įžvangėjo į Telšius. Prieš pasitraukiant Raudonajai armijai iš miesto kilo klausimas, ką daryti su Telšių kalėjime esančiais uždarytais žmonėmis — kriminaliniais, politiniais ir ekonominiais nusikaltėliais. Matydami neįmanoma galimybę transportuoti kalinius į TSRS gilumą, Telšių miesto liaudies komisariato vidaus reikalų pirmininkas Petras Raslanas, pasitaręs su karo prokuroru ir karo tribunolo pirmininku, prieina prie išvados, kad palikti Telšių kalėjime virš 70 kontrrevoliucionierių savaime jau sudaro organizuotą gaują prieš Raudonąją armiją ir juos ten palikti yra nusikaltimas. Naktį iš birželio 24-osios į 25-ą, dalis kalinių (likusieji buvo paleisti) buvo nuvežti į greta Telšių esanti Rainių miškelį ir ten sušaudyti. Rainiai randasi vos išvažiavus iš miesto Varnių keliu. Petro Raslano ataskaitoje, rašytoje Antanui Sniečkui Maskvoje 1942 m. spalio 7 d. buvo patvirtinta, kad iš viso už kontrrevoliucinę veiklą buvo sušaudyti 75 asmenys. Kriminaliniai nusikaltėliai, asmenys, kurių kaltė nebuvo nustatyta, taip pat buožės — asmenys, sulaikyti už grūdų slėpimą buvo paleisti laisvėn. (žr. Domo Rociaus pasiaiškinimo juodraštį Antanui Sniečkui). Žemiau pridedamas Domo Rociaus — tuometinio Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininko pavaduotojo ataskaitos Antanui Sniečkui juodraštis, dabar saugomas Telšių miesto kraštotyros muziejaus fonduose.

„Telšių, Kretingos kontrrevoliucionieriai, fašistai ir jų siekimai!

Kontrevoliucionierių sąstatas, veikėjai visokių sričių, smetoniniai valdininkai, buožės. Visų Lietuvoje veikusių fašistinių organizacijų vadovai ir nariai eiliniai.

Ginklus, ekonominę pagalbą, instrukcijas kada, kur, ką veikti ir kaip veikti gaudavo iš Vokietijos. Netekę Lietuvos liaudies, kuriai kailį lupė ir šiltų valdžios vietų, parsidavė, parsidavė vokiečių naudai dirbti išdavikišką, vedančią į vergiją savo gimtos respublikos ir visos Tarybų Lietuvos liaudį.

Dalis tokių išdavikų teroristų buvo areštuota ir laikoma Telšių kalėjime. Karui užklupus iš pasalų, tuoj buvome priversti evakuotis. Sąryšyje su to jokiu būdu negalėjome paleisti atgal į laisvę žudyti mūsų brolių, kalėjime sėdinčių fašizmo organizatorių vadų, kurie pajuto 24 dieną birželio iš ryto, kad vietinė valdžia evakuojasi, pakėlė triukšmą kalėjime ir pareškė, kad tuoj mus Hitleris išliuosuos, nes tada pajuto, kad kalėjimo administarcija silpna. Nes kai kurie kalėjimo prižiūrėtojai neatvyko į tarnyba. Kalėjimo viršininko visai nebuvo, jis buvo išvažiavęs į Kauną sulig iššaukimu ir negrįžo į Telšius. Dėka sumanumui vyresniojo prižiūrėtojo Žalimo Prano, kuris matydamas, kad gali jų nebesutvarkyti prašė kariuomenės pagalbos ir ją gavo. Atvykę raudonarmiečiai padėtį atstatė į normalias vėžes.

24 dieną birželio būdami kartu Tryškių miškelyje su kariuomenės štabu aš, Rocius, Telšių vykdomojo komiteto pirmininkas, … viršininkas Raslanas Petras ir II partijos sekretorius Mironovas Borisas buvome susirūpinę kalėjimą iševakuoti, bet kadangi mes šį darbą nemažą vieni padaryti buvom bejegiai kaip tai ginklų atžvilgiu, susisiekimo priemonių irgi neturėjome. Štabas kariuomenės šį darbą pasiėmė pats atlikti, mums tik beliko iš kalėjimo išleisti.

Tuoj buvo pasiųstas dalinys kareivių su kamandiru, atitinkamu kiekiu mašinų ir du tankai. Iš 24 į 25 birželio naktį buvo Hitlerio apaštalai pakrauti į sunkvežimius skaičiumi 78 ar 79 Hitlerio tarnai. Vežami buvo tie, kurių aiški medžiaga prieš juos areštuojant, o ir per tardymą ta medžiaga buvo jų pačių patvirtinta ir papildyta jų pačių parodymo.

Keletas, kurių bylos ne tokios, palikome. Taip pat paliko buožes, kurie buvo nuteisti už grūdų nepristatymą ir kavojimą į žemę. Jų pavardžių neprisimenu, išskyrus vieną Tumą iš Plungės valsčiaus.

Kariuomenė buvo pasiryžusi iki Rainių miško (jau iš anksto buvo numatę šią vietą (išbr.) vežti juos ten ir sušaudyti, kas ir buvo padaryta. Atvažiavus prie miško iš miško pradėjo šaudyti į juos. Kaliniai mėgino bėgti ta proga, nevyko. Tankų buvo banditai išvaikyti ir dėka jų vietą buvo pravalyta ir įvykdytas sušaudymas.

Šaudymą vykdė raudonarmiečiai. Iš mūsų vietoje ten buvo viršininkas Raslanas Petras, oper. įgaliotinis Galkinas ir kalėjimo prižiūrėtojas Pocevičius.

Iš kalėjimo pakraunant į sunkvežimius buvau kalėjime. Taip pat bylos kada buvo žiūrimos nedalyvavau.

Rutą 25 birželio nuėmėmė visą kalėjimo sargybą, išvažiavome iš Telšių. Frontas jau buvo netoli nuo miesto ir miesto komendantas neleido pasilikti, įsakė per tris kartus išvažiouoti. Taip palikome Telšius, kuriuose buvau mirtinai sustojęs civilinis gyvenimas ir (nė vieno civilio žmogaus) (išbr.) išskyrus karišką.

Rainių miškelio istorija — tai tik brutali Antrojo pasaulinio karo kasdienybė, užgriuvusi Tarybų Lietuvą nuo pat pirmosios karo dienos.

Šaltinis: Birutė Kemžaitė „Apie kankinius Rainių miškelyje“, Karštas komentaras Nr, 5 (148), 2011 metų kovo 4-18 d.

Klausimai ir atsakymai

Klausimai:

  1. Kodėl ES pareikalavo uždaryti pagrindinį visiems pavydą keliantį energetinį šaltinį?
  2. Kodėl šizas V. Landsbergis uoliai ėmėsi nuo 1991 m. naikinti Lietuvos gamybines įmones ir sėkmingai sušiko trumpu metu žemės ūkį?

Atsakymai:

  1. Gamyklos (t.y. gamybos priemonės) buvo sušiktos tam, kad būtų išnaikintas proletariatas, dingtų darbininkas. IAE uždarymas vainikavo socialistinės valstybės kracho apogėjų.
  2. Žemės ūkis buvo greitomis sušiktas, kad prasidėtu badas, maisto stoka, kurios Tarybų Lietuvoje niekad nebuvo. Rezultate ko, prasidėjo emigracija.
Vilniaus gyventojas

Vilniaus gyventojas

Artūro Zuoko valdymo metu susiformavo ištisas elgetų Vilniuje konglomeratas

Artūro Zuoko valdymo metu susiformavo ištisas elgetų Vilniuje konglomeratas

Baltijos Tigras rašo

Šiaip tiesiog norėjau pasidalinti mintimis apie šiuolaikinį pasaulį Aplamai žaviuosi tokiu blogu kur galima lengvai ir drąsiai išreikšti savo mintis nesvarbu jos nacionalistinės ar ne. Jau senokai atradau šį blogą tai ir nusprendžiau šiek tiek aprašyti savo nuomonę apie „laisvę“ Lietuvoje. Neremiu Paleckio ar socialdemokratu, bet jei žmogus iškėlė teorinį klausimą ar savi galėjo šaudyti į savus, gauna baudą, tai kylą klausimas – ar tai dėl to, kad jis turi partiją ar, kad šmeižia Lietuvos aukas per sausio 13 d. Šiomis dienomis atrodo Lietuva skęsta kaip Titanikas, pranašaujama dar viena finansų krizė, daug žmonių vis labiau ir labiau linkę palikti tėvynę ir ieškotis darbo svetur. Pakalbėjus su dar mąstančiais žmonėmis visi vienu balsu pritaria, kad nebėra už ką balsuot 😀 še tau ir demokratija…tad kyla klausimas kodėl Lietuviai neišeina į gatves mąsiškai ir neprotestuoja? Žiniasklaidos veikėjai sako, nes sovietmetis juos taip paveikė. Bet žiūrint nacionalistiškai į šiandieninę Lietuvos Respublika susidaro toks įspūdis, kad Lietuva gan beviltiška, atrodo nėra už ką balsuot, armijos didelės mes neturim, nors priklausom ES ir NATO (kas politikų akimis atrodo didžiulis Lietuvos pasiekimas), žmonės nuo to geriau negyvena ir priešingai – žmonės vis labiau linkę spjaut į Lietuvą, kurią taip gynėm nuo Raudonosios Armijos. Žmonės mėgsta sakyti, kad mus okupavo Sovietai ir t.t., bet man vis labiau atrodo tai teigiama. Kodėl? Neskubėkite manes apšaukti tautos išdaviku ir t.t. Juk musų šalis tapo industrializuota, mokslas nemokamas, o ar tai blogai? Šiandien gali tik pasvajoti apie kokį universitetą, kai tavo tėvai vos susimoka už butą, o pats dirbdamas ir mokydamasis pats nelabai ką gali pakeisti. Kitas dalykas – ką veikti su diplomais? Juk Lietuvoj tai nieko nereiškia, vistiek šluosi tualetus McDonalds kavinėje. Lyginant Staliną ir Demokratiją (juokingu kampu žiūrint) aš rinkčiausi Staliną, nes žinočiau, kad būtent jis sugriovė valstybę, bet atvirkščiai jis is medinio „Rusijos Imperijos“ plūgo padarė stiprią ir galingą valstybę. Dabar pažiūrėkime į mūsų Demokratiją: galime tik kaltinti visus iš eilės už Valstybės sugriovimą. Istorijoje buvo dažnai sakoma, kad LDK buvo lyg ir imperija, bet tolerantiška, kuri nežudė kitų tautų, bet dabar, kada priklausome NATO, į galvą šauna mintis, kodėl Iranui ar Sirijai Amerika aiškina ką daryti ir sukelinėja karus, nors Amerikos ekonomika pati žlunga ir tik ją galima kaltinti už pasaulines krizes. NATO yra tas pats, kas RKKA Lietuvių akimis – okupantai. Juk Amerika naudojasi NATO alijansu dažniausiai tam, kad pasivogtu išteklius iš niekam dėtų šalių. Jei Jelcinas būtų buves valdžioje, seniai būtų „Demokratizuota“ ir Rusija. Sovietai propaganda piešė ant plakatų, Amerikiečiai ją platina ir platins per Televizija, Filmus, Žurnalistika ir t.t. Amerikoj po 9/11 incidento, kurį padarė žydai, seniai įteisinti įstatymai kurie leidžia suiimti bet kurį pilietį be orderio ir uždaryti jį į kalėjimą. Dabar man Amerika primena Nacistinę Vokietija. Baigiant norėčiau pasakyti, kad bijau gauti baudą už tokius pasisakymus, bet tik protingi žmonės atsispirs žiniasklaidos varomai propagandai ir pradės ieškoti atsakymų kurie tikrai sutampa su faktais.

Penktadienis birželio 29, 2012 at 6:24 pm

Aukos karo ir išgalvotos

Vakar užėjus į biblioteką, įdomus straipsnis buvo aptiktas apmastymui. Pasirodo, tarybinių karinių pajėgų netektys Antrąjame pasauliniame kare sudarė 11 441,1 tūkstančiai žmonių, tame tarpe 8,7 milijonai — TSRS žmonių. Kitaip tariant, beveik 9 milijonai TSRS gyventojų žuvo gindami jauną tarybinę valstybę nuo fašistinės okupacijos agresijos. Dar 3,7 milijonai žuvo, kurie buvo vienaip ar kitaip paliesti hitlerinės Vokietijos (išvaduoti iš okupuotų teritorijų ar išlaisvinti iš nelaisvės) ir stojo į Tarybinės Armijos gretas kovai.1

Apmastant šiuos skaičius, noromis nenoroms prisiminti tenka dešimtis matytų kino filmų apie Antrojo pasaulinio karo siaubus. Šimtai filmų buvo pastatyta įvairiausiose šalyse, kuriuose buvo ekranizuotas Antrasis pasaulinis karas. Taigi, 11,4 milijono netekčių. Nenoromis kyla į galvą sutapatinti šiuos skaičius su vadinamomis „Stalino aukomis“, kurių autoriai drąsiai skelbia naujas istorines aksiomas, esą jų (aukų) skaičius sudarė 20 milijonų ir daugiau! Nepaisant to, kad Lietuvos istorikai nesugeba pateikti nei vieno fakto apie J. Stalino nurodymu sušaudytus lietuvius! (Aktyviai mitologizuojama istorija apie Rainių miškelį, apie kurią galbūt pavyks parašyti vėliau.) Logiškai mąstant, jeigu J. Stalino „agresija“ turėjo pagrindo, tai ji tikrai turėjo būti ekranizuojama, juolab, kad ir pati TSRS Komunistų partija skyrė J. Stalino juodinimui nemaža laiko. Iki buvo nuleistas garas ir sugriauta pati Tarybinė šalis. Bet iki šiol nepavyksta prisiminti nei vieno rimtesnio filmo apie „kraugeriškus J. Stalino nusikaltimus“.

1. С. П. Москальков “География безвозвратных потерь вооруженных сил СССР в Великой Отечественной войне (статитическо – географический исследование)“, Вестник Московского Унивеситета, серия 5-ая “География“, №4/2010.

Josifas Stalinas prieš Vytautą Landsbergį: prievartinės emigracijos palyginimas

Po ranka atsitiktinai pasitaikiusio laikraščio „Krikščionių žinios“ (Nr. 5, 2011) antraštė nustebino: pasirodo, per metus iš Lietuvos emigravo lygiai tiek pat žmonių, kiek gyvena Marijampolėje — 84,5 tūkstančio žmonių. Kiek daugiau, apie 109 000 (39 tūkstančiai asmenų kartu su šeimomis) buvo ištremta iš Lietuvos Josifo Stalino nurodymo su tikslu pakelti bendrą Lietuvos mentalitetą ir kultūrą. 2011 ir 1941-1953 metų palyginamiejį skaičiai ant tiek aiškūs, kad net palygtinti nėra didelio reikalo. 2011 m. vasario 5 d. „Vakaro žinių“ 30–ąjame numeryje straipsnyje „Lietuva–skęstanti valstybė be gelbėjimosi rato“ buvo pateikti stulbinantys Landsbergio epochos lietuvių liaudies prievartinės emigracijos duomenys: 1991–2010 metais Statistkos departamento duomeninis buvo buvo priversti išvykti iš gimtinės 483 951 gyventojas! Taigi, 109 tūkstančiai Josifo Stalino nubaustų, su tikslu sukurti tobulesnę ir atsakingesnę visuomenę ir beveik puse milijono Landsbergio aukų!

Prieš gerą savaitę pokalbio pas dėdienę su viena tremtine išsiaiškinom keletą momentų. Ji buvo ištremta už tėvų 35 ha žemės nuosavybę. „Žinoma, nieko baisaus tame nebuvo“. „Trijų savaičių ekskursija į Sibirą“. Galima įsivaizduoti, kaip vaikui buvo malonu keliauti vaizdinga gamta maskatuojant kojomis iš vagono (kuris, kažkodėl tik nesenai buvo pradėtas vadinti „gyvuliniu“ — tokiais vagonai buvo vežami raudonarmiečiai Antrojo pasaulinio karo metu) ir nei vieno užsiminimo apie maitinimo trūkumą kelionės metu. „Rusas tikrai kruštis išmokė“ ir pan. Pabandžius prisiminti nors vieną mirties atvėjį iš aplinkinių tarpo — nepavyko nei vieno.

Elementari tiesa

Vakar pabaigiau žiūrėti filmą „Admirolas“. Žiaurus filmas istoriniais motyvais apie admirolą Kolčiaką, po Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos stojusi opozicijai prieš bolševikus. Įdomus filmas, skirtas istorinėms spragoms apkaišyti. Įdomiausiu momentu pasirodė viena detalė pačioje filmo pabaigoje: Kolčiaką išdavus (neužilgo ir sušaudžius), bolševikai sulaikė kartu su juo buvusią gyvenimo draugę Aną Timiriajevą. Ana Timiriajeva buvo įkalinama kalėjimuose ir tremtyse 37 (!) metus.1960 metais buvo reabilituota, mirė 1975 m. Ar jus galite įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis buvo laikoma moteris, sugebėjusi išgyventi iki gilios senatvės, puse savo gyvenimo metų praleidusia „sovietiniame pragare“? O juk dauguma mūsų Lietuvoje nesugebėjo išgyventi net 15 m. išprotejusio ožio draugijoje. Aš už antrą Spalio Socialistinę revoliuciją, draugai. Geriau dešimtys metų Stalino darbo stovyklose, nei keli metai priverstinėje deportacijoje į kokią nors Airiją ar Didžiąją Britaniją.

Atimtas žvilgsnis

Kažkoks japonas yra parašęs knygą „Auksinė šventovė“. Blogai jis gyvenimą baigė negavęs Nobelio premijos, kuri atiteko M. Šolochovui. Ten buvo vienas siužetas paminėtas: keli vienuoliai rado kačiuką ir negalėjo pasidalinti pas kurį jis apsigyvens. Vienuoliai ginčijosi ginčijosi, ir, negalėdami susitarti, nuėjo pas vienuolyno vyresnįjį, kad nuspręstų. Anas, ramiai išklausęs vienuolius, paėmė kačiuką ir, tiesiog nusuko jam sprandą. Konfliktas išspręstas. (Koks rašytojo vardas?)

Lygiai taip pat man norėtusi paimti ir tiesiog atsistumti nuo dviejų problemų. Pirma, norėtusi ištrinti amžiais ir su viskam prakeiktos nevisprotės Džoanos atmintį iš galvos ir ne tokiu būdu, kaip buvo daroma anksčiau. Ši arogantiška pusprotė neturėjo teisės lipti ant mano galvos. Ji nebuvo verta jokio dėmesio, tokias psiches paprasčiausiai reikia varyti laukan ir nebuvo jokio reikalo kabinėtis prie jos ir draugystę rodyti. Jos išverstos akys absoliučiai nieko nedarė, tik sekė kiekvieną kiekvieno judėsį ir iš akių trykštančią „bioenergiją“, bandydama iš nevilties ir pavydo suprasti: „O kaip jis taip daro?“; taip pat iš pykčio formuodama atsaką: „Kodėl jis nieko neturi, o viską taip gali padaryti?“. Netekęs sielos, bando ją atimti iš kitų. Tipiškos parazitavimo nuostatos, suformuotos dešinių pažiūrų šeimynoje, tolygiai smunkančioje žemyn ir besitempiančioje kitus. Progresas tokioje šeimoje neįmanomas. Nenorėdami atsisakyti savo parazitiškų nuostatų, jie yra palaikomi medikamentais. Jų lygis yra primityvus, jie neužsiima intelektualizacija, tačiau noriai atidirbinėja priemones, kaip prisikabinti prie kitų, juos pavergti ir gauti tariamą naudą, nors iš tikro, materialinės naudos, daugumoje atvėju, gauna nulį, sukeldami didelį psichologinį diskomfortą kitiems (Laima minėjo apie kažkokį specifinį moterišką hormoną, kuris sukelia joms pasitenkinimą. Sadistės.). Jų komunikaciniai gebėjimai yra prasti, jie paprastai tyli ieškodami sau naudos. Jie yra paprastai išpūsti, su išverstomis akimis (reikalauja išversti jas iš kitų!), bando atsekti kiekvieno kito paslėptą mintį. (Pvz. durnelis A. Januška. Jo niekas neužmuša nes viso jo esybė yra invertuota, išversta į išorę. Jo kūnelis yra tešlos formos, jis neturi jokiu jausmų, emocijų, tenkina tik bazinius instinktus, tačiau savo išverstos ego (esaties? astralinio kūno? psichės?) dėka, sugeba kontaktuoti su kitais, jam panašiais. Jų gyenimas yra atsiribojęs nuo įprastinio. Tačiau, dėl savo ypatumų, jų veikla gali žeisti kitus. Jie užima specifinę vietą visuomenėje, analogiškai, kaip žydai viduramžiuose, įsigydami privilegijas. Jie gali leisti laisvalaikį specifine veikla, galvodami, jog išsiskiria ar pralenkia įprastai gyvenančius. Jie gyena totalioje izoliacijoje, glaudžiame rate. Jie nestokoja, bet jiems reikia daugiau daugiau ir daugiau. Nustekenti aplinkiniai priversti pasišalinti (žr. vakarykštį Rūtos Vainienės pranešimą), vietoj to skelbdami apie imigrantų būtinybę. Mat, pastaruosius apvogti ir išnaudoti yra lengviau, be to, jie neturi jokių teisių. Tokie yra demokratijos skelbėjai ir pranašai. (Galima pridurti, tokia ir yra demokratijos esmė.) Tokia yra Džoana Vhelan ir visa jos šeimyna. Uzurpuodami seno žydo senai išnykusią vietą visuomenėje, jie tikisi įgauti pranašumo, prisisegti privilegiją ir pasiskelbti, na, kuo tik nori. Taip elgiasi, pavyzdžiui, kad ir žmogaus teisių pranašai: kokią tu teisę turi? Kas tau ją davė? (Įdomus momentas pastebimas tarp šiuolaikinių merginų, kurių tokia nevisprotiška politika kelia į neviltį visus: pasirodo, sutikus vaikiną, jos nežiūri nei į jo spermos kiekį ar fizinę būklę. Jos žiūri į akis ir stebi kokias teises jis turi? O neturint teisių, galima ir sugebėjimus neutralizuoti, užtenka juos tik sugerti.) Reikia atkreipti dėmesį į vieną momentą: žmogaus teisės niekur neginamos. Jos tik suteikiamos. Kitaip tariant – tai elementariausias gaidinimas. Ir tokius gaidintojus galima paprastai naikinti: fizine jėga (turint omenyje, kad tai papraščiausios „mirusios sielos“, sąžinė dėl jų neturėtų skaudėti) arba psichologine priespauda, kuri daugumoje atvėju, yra žymiai efektyvesnė. (Pletkai, televizija, radijas, žiniatinklis: naujienų grupės, dienraščiai, Facebook, Tviteris ir kiti), Nes kiekvienas gaidintojas, manantis, kad užima ypatingą vietą demokratizacijos procese, gali būti priremtas prie sienos taip pat. Pvz. atidaryti dienraštį ir nusiūsti straipsnių URI į mokyklą ar nuolat jas skelbti konferencijose. Tokie yra informacinės visuomenės ypatumai. Verta prisiminti, kad Lietuva ir TSRS pralaimėjo grynai per informacinį karą. (TSRS kompartija padarė didelį nuostolį neatkreipdama į skaičiavimo technikos mokslo vystymą, nors tarybiniai mokslininkai trimitavo apie gręsiantį katastrofišką atsilikimą šioje srityje, lyginant su JAV). Atsidarydami dienraštį ir pasiūsdami kiekvieną diena ant trijų raidžių atitinkamą politiką ar visuomenės veikėją, prisidedate kad ir prie TSRS atstatymo tikimybės. Juk dauguma norėtų gyventi taip, kaip anksčiau. Dirbti, turėti šeimą. Bet tam, reikia priešintis gaidinimui. siūsti ant trijų raidžių kaimyną, paskelbti, kad V. Adamkus yra išsigimelis, o V. Landsbergis jau senai pardavė Lietuvą, daug negalvojant apie pasekmes. Taip keičiamas gyvenimas, kuriame daugumą mūsų jau senai apgavo. Visai nesenai, vidurinės mokyklos, esančios kaimynystėje, darbuotojai ir mokiniai buvo nustebę gavę URI, kuris nuvedęs į atitinkamą vietą, sukėle diskusijas, ar tikrai tinkamas dėmesys buvo parodytas jų buvusiam suaugusiam mokiniui, kuris ištisai metus sedėjo tylomis tarp paauglių. Juk mažai kas žinojo, kad suaugęs mokinys, kad būtų ramus, kas rytą po tabletę nurydavo. Klausimas: kam reikia suaugusiam dienomis kiūksoti tarp jaunuomenės? Ir mokykla susidomėjo.

Antras dalykas, į kurį norėtusi atkreipti dėmesį, tai gaidinimo techniką. Ši technika grindžiama bionenergetika. Bioenergija – tai yra pati paprasčiausia vitalinė energija arba gyvybės šaltinis jūsų kūne, prie kurios prisisiurbti tapo kone pagrindiniu šiuolaikinių menkystų užsiėmimu. Propaguojama, kad net elementarios komunikacijos neturi vykti be pradinio kontakto su pašnekovo gyvybine energija, kitaip tariant, žmogus turi būti pradžiai nuleistas arba privalo nuleisti kitą. Tiesioginė bioenergijos projekcija į kitą yra draudžiama, esą, taip pažeidžia kito laisvę. Visos vadinamos socialinės klasės yra „kuriamos“ tikai gaidinimo dėka, o ne materialinių vertybių turėjimo pagrindu. Nes, Vakarų pasaulyje jau senai kiekvienam gyentojaui yra užtikrintas minimalių resursų, skirtų gyvybei palaikyti (bet ne daugiau) šaltinis. Iš esmės, visas šis procesas – kaip gaidinimas, taip ir socialinių klasių kūrimas, yra absoliučiai bevertis ir nereikalingas procesas, nes, vadinamoji gyvybinė energija (bioenergija) yra aktuali ir reikalinga tik tam pačiam asmeniui, o jos interakcija su kitais rekalinga tik per tam tikrus komunikacijų būdus: pvz. bionenergijos išraiška per seksualuma, kas reikalinga normaliam asmenybės vystymuisi. Arba informacijos perdavimas oraliniu būdu, kada vėl, yra būtina savo gyvybinės energijos projekcija į kitą tam, kad užmegzti kontaktą. Atreipti dėmesį vertą į tai, kad pastaruosiuose Holivudo filmuose aktoriai išmokyti kalbėti minimaliai įdedant pastangų, o būtent jie formuoja bendravimo stilių ir nuostatas Vakarų pasaulyje. Rezultate ko, bendravimas tampa vis sunkesniu ir dažnai neįmanomu, nes kalbantysis stipresniu balsu apibūdinamas kaip nemandagiu ar net grubiu. Yra priverčiama, kad žmogaus veiksmai neštu kuo mažiau prasmės, kad jo veiksmai taptų kuo tuštesni (A. Piatigorskis). Taip, po truputi verslo pasaulio atstovų dėka(o juk jie yraKanto kalba„žyduomenė“ arba demokratizacijos apaštalai) naikimanas žmogaus konunikacinis gebėjimas – kalbėti su kitu. Atimta kalba mikliai pakeičiama suteikta kokia nors eiline teise. Pvz. teise kalbėti. Viso šio proceso metu žmogui yra atimamas kelias vitalines energijos išraiškai, kitaip tariant – bioenergijos išraiška per burną (per os) yra UŽDRAUDŽIAMA. Yra daugybė pavyzdžių, kaip normatyvuojamas seksualinis gyvenimas, rezultate ko, elementarūs lytiniai santykiai padaromi neįmanomais, t.y. pasimylėti draudžiama, vietoj to siūlant bandyti „patirti“, su įvairiausiomis alternatyviomis „patirties“ formomis, su įvairiausiomis gaidinimo formomis, iš anksto žinant, jog jos ilgalaikio pasitenkinimo NEATNEŠ. Taip dar vienas Omnis Gratia elementas tampa sunaikintu. Tačiau, vietoj to, organizuojama Gay Pride. Ir visiems vienodai, nes išgaidintiems tas pats, o likusieji – sutrikę tyli, nesupranta, kas vyksta. Visų šių technologijų pagrindinis tikslas yra padaryti jūsų buvusį sveiką, su mylima moterimis besigalinėjusi kūną ir knygų išvargintą protą – IŠVYNIOJAMU ORIGAMIU, kada jūsų savastis po truputi taps išvyniota, jūsų praeitis atimta, išgyventi emociniai įspūdžiai ir džiaugsmai – atimti ir priversti užmiršti (žr. birželio 15 d.(?) Seimo sprendimą uždrausti prisiminti gyvenimą Tarybų Lietuvoje). (Toks gyvenimo būdas buvo, kaip įspėjimas, ekranizuotas genialaus JAV kino režiseriaus Džordžo Lukaso, dar prieš gerus tris dešimtmečius, kino filme „THX 1138“.) Tada – iš jūsų beliks tik Tabula rasa, balta lenta. net ne lenta, o baltas popieriaus lapas – IŠVYNIOTAS ORIGAMIS, kuris nieko neneš – jokių tiesų, jokios nuomonės, kuris bus skirtas tik būti užrašytam kieno nors, arba – skirtas nusišnirpšti, kaip vienkartine popierine balta nosine, o dar geriau – būti suvartotam vietoj tualetinio popieriaus skiautės, tualete, išsituštinus! Ir tada, taip „išvalytas“ kūnas – išvyniotas origamis ar Tabula rasaa (kiekvieno politiko svajonė), – praras tai, kas jam nuo Dievo duota – gyvybės išraišką – sielą ar dvasią, Žmogaus kūnas taps forma, funkcionuojančia išskirtinai tik biofizioologinių procesų dėka, belaukiančia Žodžio.