„Labas, Lietuva!“ sveikinimai Mykolui Burokevičiui

Sveikinu jus sulaukus 85 metų jubiliejaus. Visada prisimenu jus kaip principingą paskutinį Lietuvos vadovą iki pat galo atstovavusį Lietuvos darbo žmonių interesus. Lai geriausi laikai lydi jus!

Aukos karo ir išgalvotos

Vakar užėjus į biblioteką, įdomus straipsnis buvo aptiktas apmastymui. Pasirodo, tarybinių karinių pajėgų netektys Antrąjame pasauliniame kare sudarė 11 441,1 tūkstančiai žmonių, tame tarpe 8,7 milijonai — TSRS žmonių. Kitaip tariant, beveik 9 milijonai TSRS gyventojų žuvo gindami jauną tarybinę valstybę nuo fašistinės okupacijos agresijos. Dar 3,7 milijonai žuvo, kurie buvo vienaip ar kitaip paliesti hitlerinės Vokietijos (išvaduoti iš okupuotų teritorijų ar išlaisvinti iš nelaisvės) ir stojo į Tarybinės Armijos gretas kovai.¹

Apmastant šiuos skaičius, noromis nenoroms prisiminti tenka dešimtis matytų kino filmų apie Antrojo pasaulinio karo siaubus. Šimtai filmų buvo pastatyta įvairiausiose šalyse, kuriuose buvo ekranizuotas Antrasis pasaulinis karas. Taigi, 11,4 milijono netekčių. Nenoromis kyla į galvą sutapatinti šiuos skaičius su vadinamomis „Stalino aukomis“, kurių autoriai drąsiai skelbia naujas istorines aksiomas, esą jų (aukų) skaičius sudarė 20 milijonų ir daugiau! Nepaisant to, kad Lietuvos istorikai nesugeba pateikti nei vieno fakto apie J. Stalino nurodymu sušaudytus lietuvius! (Aktyviai mitologizuojama istorija apie Rainių miškelį, apie kurią galbūt pavyks parašyti vėliau.) Logiškai mąstant, jeigu J. Stalino „agresija“ turėjo pagrindo, tai ji tikrai turėjo būti ekranizuojama, juolab, kad ir pati TSRS Komunistų partija skyrė J. Stalino juodinimui nemaža laiko. Iki buvo nuleistas garas ir sugriauta pati Tarybinė šalis. Bet iki šiol nepavyksta prisiminti nei vieno rimtesnio filmo apie „kraugeriškus J. Stalino nusikaltimus“.

^{1. С. П. Москальков “География безвозвратных потерь вооруженных сил СССР в Великой Отечественной войне (статитическо – географический исследование)“, Вестник Московского Унивеситета, серия 5-ая “География“, №4/2010.}

Neišvengiamas kelias į komunizmą

Airijos socialistų partija kviečia visus į susirinkimus diskutuoti socializmo būtinybę Airijoje. Šalyje iškilus ekonominiams sunkumams, komunistai bando reanimuoti idėjas, padėsiančias rasti sprendimą į susiklosčiusias gyvenimo problemas. Jų daug, apie nesusipratimus Airijoje skelbia pastarosiomis dienomis „The Economist“, „The Wall Street Journal“ ir kiti spaudos šaltiniai. Sinn Fein partijos bosas, buvęs Airijos respublikonų armijos (IRA) vadovaujantysis Džeris Adamsas pranešė, kad sieks balotiruosis į Airijos Parlamento vietą, kad išspręsti ekonomines šalies problemas, užleidžiant Šiaurines Airijos Asamblejos vietą. „The Economist“ pastarosiomis dienomis rašo, kad reikalai yra blogi, kaip niekad. „Bloga endokrinologija“, kitaip BIFFO (Didelis arogantiškas nupisa iš Ofalio) arba, tiesiog premeras Brajanas Kovenas apšikęs rinkejų nutartį dėl Lisabonos sutarties, neužilgo sukėlė chaosą visuomenėje ir paniką finansų rinkoje. Sinn Fein ruošiasi sudaryti koaliciją su leiboristais ir kitais kairiaisiais. Artėjanti finansų piramidės griūtis įrodys komunizmo įdejų įgyvendinimo būtinybę.

Проблема

Горе мое. Несчастье мое.
Как я могу быть коммунистом
Когда кругом – такое дерьмо?

Išsipildžiusių vilčių metinės

Pries 3 dienas, lapkričio 7 dieną, įvyko Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 102-osios metinės. Nesumeluota bus pasakius, kad šis įspūdingas įvykis tapo kolosaliniu Lietuvos gyvenimo pokyčiu priežastimi: praėjus 30 metų Lietuva tampa iš atsilikusios agrarinės Smetonos valdomos šalies modernia industrine valstybe su aukštu pragyvenimo lygiu ir plačiomis galimybėmis kiekvienam gyventojui. Verta paminėti, ką visgi dave Tarybų valdžia Lietuvos gyventojams, kuri atsirado po Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos:

1. Nemokamas švietimas ir sveikatos apsauga visiems ir kiekvienam;
2. Nemokamo būsto pateikimo garantija visiems, kuriems jis būtinas;
3. Absoliutus bedarbystės nebuvimas;
4. Socialinė jaunos šeimos apsauga, stiprinanti jos patvarumą ir skatinanti gimstamumą.

Šie punktai galėtų būti švyturiu bet kokioms partijų programoms ir pažadais, taip pat etalonu sulyginimui su šiuolaikinio gyvenimo jungu, apgaule ir per žudynes užmauto Vytauto Landsbergio Lietuvos žmonėms.

Visa valdžia liaudžiai, o ne V. Landsbergio banditams!

Apie komunizmą iš komunizmo statytojo lūpų

Gal prieš kokius 15 metų teko dirbti vienoje kontoroje Vilniuje, skambiai vadinama Pramonės biznio centru, kur kabinete sėdėjau su vienu pagyvenusiu vyriškiu su barzda. Su juo neužilgo susidraugauti, jis pasirodė labai įdomus žmogus, turintis ką papasakoti. Jis dirbo Revoliucijos muziejaus direktoriumi iki Lietuvos respublika buvo sunaikinta. Pavarde Tamašauskas, vardo neprisimenu, gal Vytautas, gal Antanas. Taip gavosi, jog sužinojau, kad Tamašauskas moka ispanų kalbą puikiai ir neužilgo iškvosti, kur jis ją išmoko. Pasirodo, prasidėjus Antrąjam pasauliniam, Tamašauskas buvo dar mažas atskirtas nuo tėvų ir išvežtas Vokietijon. Vėliau, nežinia kokiais keliais ir būdais jis atsidūrė Venesueloje, kur įstojo į Raudonųjų partizanų būrį. Žodžiu, daug įdomių momentų jam teko išgyventi, tačiau įvyko išdavystė ir Tamašauskas buvo sugautas. Jis buvo apkeistas į kažką ir TSRS jį susigrąžino. Tamašauskas man yra pasakęs:

Šitiek gyvenimo praleidau kovose ir, kai sugrįžęs pamačiau už ką kovojau, – tfū!

Žinoma, Tamašauskas nebuvo „atsivertęs“ iš komunizmo. Bet jo nuomonė (gal greičiau tai buvo nuoskauda) turi būti pastebėta. Kad ir kaip bepeiktų socialistinę TSRS santvarką, reikia turėti omenyje, kad nieko geresnio, skirto darbo žmonėms, žmonija dar nebuvo sugalvojusi. Tamašauskas mirė apie 1998. Pas jį neišlaikė širdis, kada įkalbėtas „naujųjų“ proliberalios orientacijos lietuvių užstatė savo butą ir jį prarado įkalbėtas įdėti pinigus į abėjotiną verslo operaciją lygtai Argentinoje.

G. Ziuganovo laiškas D. Grybauskaitei

Prieš porą savaičių Rusijos Komunistų partijos vadovas Genadijus Ziuganovas parašė laišką Daliai Grybauskaitei su prašymu nutraukti įvairias iškrypeliškas akcijas Lietuvoje prieš rusus ir komunistus. Dalia Grybauskaitė galėtų patenkinti G. Ziuganovo prašymus, juolab, kad jie yra teisėti ir suderinami su tarptautinės teisės normomis. Tai būtų bene geriausias įrodymas, kad ji nėra lesbietė. Tačiau ar Dalia Grybauskaitė patenkins Genadijaus Ziuganovo prašymus – parodys laikas.

Пролетарии всех стран, соединяйтесь!
СОЮЗ
КОММУНИСТИЧЕСКИХ ПАРТИЙ – КПСС
127051, Москва, Мал. Сухаревский переулок, дом 3, ЦК КПРФ Т/ф: (+495) 692-87-36, KEIh@mail.ru
“ 31 “ июля 2009 г. № КЕИ-98/07-09_

S. Daukanto a. 3, LT 01122 Vilnius
Тлф: +370 5 2664154, Факс +370 5 2664145

Президенту Литовской Республики

ДАЛЕ ГРИБАУСКАЙТЕ

Уважаемая госпожа Президент!

Секретариат Совета Союза коммунистических партий – КПСС, объединяющего 17 компартий государственных образований на территории Советского Союза, расценивает Ваше избрание на высший государственный пост как высокое доверие избирателей, многие из которых связывают с Вами свои надежды на восстановление всего лучшего, что было в советский период развития республики. Мы с удовлетворением восприняли Ваше заявление при вступлении в должность Президента Литовской Республики о намерении улучшать отношения с соседними государствами, в том числе и с Россией. Приветствуя этот жест доброй воли, мы обращаемся к Вам с призывом принять практические меры по преодолению русофобии и рецидивов нацизма в Литве. Одним из таких рецидивов стало постановление Верховного Совета Литвы от 22 августа 1991 года о запрете деятельности коммунистической партии на территории республики. На основе этого документа в Литве осуществляются политические репрессии против видных деятелей и многих активистов коммунистического движения. В духе этого документа в Вильнюсе неоднократно проводились различные международные сборища антикоммунистов, нацистов и их сторонников. Такие профашистские действия Ваших предшественников на руководящих постах государственной власти оскорбляли и оскорбляют граждан Литвы, подрывают авторитет литовского государства у мирового сообщества.
Призываем Вас принять необходимые меры о снятии запрета на деятельность Коммунистической партии Литвы, которая всегда в любых условиях принципиально и последовательно отстаивала и отстаивает жизненные интересы трудового народа. Мы убеждены, что легализация действий коммунистов республики будет содействовать выходу литовского народа из всемирного кризиса, утверждению подлинной демократии в республике, прогрессивному развитию Литвы.
С самыми добрыми пожеланиями успехов в государственной деятельности на благо литовского народа и восстановления всесторонних связей с Россией и братскими народами.

Председатель Совета СКП-КПСС Г.А. Зюганов

Savaitgalio komunistinė simbolika

Oi, kaip baisu! Komunistinė simbolika demostruojama pačiame miesto centre, krantinėje! Jeigu visą „sovietinę“ simboliką, kurią galima aptikti Dubline, iškabinus Vilniuje – V. Landsbergis garantuotai paskelbtų karinę ar ypatingą padėtį.

Komunistinė simbolika Dubline

Komunizmo principai – VI

-6-

Kokios darbininkų klasės buvo iki pramoninės revoliucijos?

Darbininkų klasės, priklausomai nuo įvairių visuomenės vystymosi etapų, buvo visada, gyveno įvairiomis aplinkybėmis ir turėjo skirtingus santykius su turtingųjų ir valdančiųjų klasėmis.

Antikoje darbininkai buvo šeimininkų vergais, lygiai kaip ir dabar jie vis dar yra vergais daugeliuose atsilikusių šalių ir netgi Jungtinių Valstijų pietinėje dalyje.

Viduramžiuose jie buvo dvarininkų–žemvaldžių baudžiauninkais, kokiais vis dar lieka Vengrijoje, Lenkijoje ir Rusijoje. Viduramžiuose ir netgi iki pramoninės revoliucijos miestuose buvo padieniais pameistriais, kurie dirbo smulkiaburžuaziniams meistrams. Palaipsniui, besivystant manufaktūrai, šie padieniai pameistriai tapo manufaktūros darbininkais, kuriuos samdydavo jau stambūs kapitalistai.

Komunizmo principai – V

-5-

Kokiomis sąlygomis vyksta proletarų darbo pardavimas buržuazijai?

Darbas yra tokia pati prekė kaip ir kitos, ir jo todėl jo kaina nustatota lygiai pagal tokius pačius dėsnius galiojančius kitoms prekėms. Stambios pramonės arba laisvos konkurencijos viešpatavimo metu, kaip mes pamatysime, du dalykai yra vienodai lygūs – prekės kaina yra maždaug visada lygi jos gamybos išlaidoms. Iš čia išeina, kad darbo kaina yra tapogi lygi darbo gamybos išlaidoms.

Tačiau darbo gamybos išlaidos susidaro iš tiksliai nustatytų gyvybiškai svarbių išlaidų, reikalingų darbininkui išlaikyti darbingumą ir kad apsaugoti darbininkų klasę nuo išmirimo. Todėl, darbininkas gaus už savo darbą ne daugiau, nei jam būtina šiems tikslams; jo darbo kaina, arba kitaip tariant – uždarbis, įprastai, visada bus mažiausi – minimumas, reikalingas jo gyvenimui palaikyti.

Taipogi ryšiumi su tuo, kad verslas kartais einasi geriau, o kartais blogiau, darbininkas kartais gaus daugiau, o kartais mažiau už savo prekę. Bet vėl gi, lygiai taip pat, kaip ir pramonininkas, išgyvenantis geresnius laikus ir blogesnius ir gaunantis ne daugiau ir ne mažiau už savo prekes, nei jos kainuoja, darbininkas gaus ne daugiau ir ne mažiau už savo minimumą.

Šis ekonominis uždarbio dėsnis galios vis griežčiau stambiąjai pramonei užvaldant visas gamybos šakas.

Komunizmo principai – IV

-4-

Kaip atsirado proletariatas?

Proletariatas atsirado industrinės revoliucijos metu, kuri vyko Anglijoje praėjusio amžiaus (mano pastaba – 18-to) antroje pusėje ir kuri nuo tada pasikartojo visose civilizuoto pasaulio šalyse.

Šios revoliucijos išradimas buvo sąlygojamas garo mašinos, įvarių verpiamųjų mašinų, mechaninių audimo staklių ir eilės kitų mechaninių įrengimų išradimu. Šios mašinos, kurios buvo labai brangios ir todėl buvo pasiekiamos tik stambiems kapitalistams, pakeitė visą gamybos pobūdį ir išstūmė buvusius darbininkus, nes mašinos galėjo gaminti prekes pigiau ir geriau nei darbininkai galėjo gaminti su savo neefektyviais verpimo rateliais ir audimo staklėmis. Mašinos perdavė pramonę ištisai į stambiųjų kapitalistų rankas ir ištisai pavertė niekais darbininkų menką nuosavybę (įrankius, stakles etc). Rezultate ko, greitai perėmė viską į savo rankas kapitalistai ir darbininkams nieko neliko. Taip į tekstilės gamybą pradėjo veržtis fabrikinė sistema.

Kai tik impulsas mašinų ir fabrikinei sistemos proveržiui buvo duotas, ši sistema greitai išplito į visas kitas pramonės šakas, ypatingai drabužių siuvimo, knygų spausdinimo, keramikos ir metalo dirbinių pramonėje.

Darbas buvo vis labiau ir labiau dalijamas tarp atskirų darbininkų, taip, kad darbininkas, kuris anksčiau atliko konkretų darbą ištisai dabar darė tik dalį to darbo. Toks darbo pasidalijimas leido gaminti prekes greičiau ir pigiau. Jis sumažino individualaus darbininko aktyvumą iki paprasto, be pabaigos kartojamo mechaninio veiksmo, kuris tapo galimas atlikti ir, net gi geriau, mašinomis. Tokiu būdų, visos pramonės šakos perėjo viena paskui kitą į garo, mašinų ir fabrikinės sistemos valdžion, kaip tai atsitiko su verpimo ir audimo gamyba.

Bet, tuo pačiu metu, kada jos pateko į stambių kapitalistų rankas, darbininkai prarado paskutinius savo savarankiškumo likučius turėjusius iki tol. Palaipsniui ne tik manufaktūros, bet ir smulkieji amatininkai, buvę fabrikinės sistemos nuošalyje, tapo pastebimai išstumti stambių kapitalistų, pradėjusių steigti stambias dirbtuves, kurios sutapydavo daug išlaidų ir leido detalų darbo pasidalijimą.

Tokiu būdu civilizuotame pasaulyje susiklostė beveik visos darbo rūšys, atliekamos gamyklose iki šių laikų, ir, beveik visose šakose manufaktūros ir smulkieji amatininkai buvo išstumti. Šis procesas palaipsniui paleido ūbagais senąją vidurinę klasę, būtent, smulkiuosius amatininkus ir ištisai pakeitė darbininkų sąlygas; taip, prarijusios visus kitus, susiformavo dvi naujos klasės. Būtent:

1. Stambiųjų kapitalistų klasė, kuri visuose civilizuoto pasaulio šalyse turėjo savo nuosavybėje jau beveik visas gyvybiškai svarbias priemones bei instrumentus (mašinas, gamyklas) ir gyvybiškai svarbių priemonių gamybai reikalingas medžiagas. Tai buržujų klasė arba buržuazija.
2. Visiškai beturčių klasė, kuri turėjo buržuazijai parduoti savo darbą, kad apkeisti jį į gyvybiškai svarbias priemones savo gyvastos palaikymui. Tai, vadinama, proletarų klasė arba proletariatas.

Komunizmo principai – III

-3-

Vadinasi, proletarai egzistavo ne visada?

Ne. Skurstančių ir darbininkų klasės egzistavo visada ir, įprastai, darbininkų klasė buvo skurstanti. Bet ne visada darbininkai ir skurstantys gyveno tokiomis sąlygomis kaip šiandieną; kitais žodžiais – proletarai buvo ne visada, taip ir konkurencija ne visada buvo laisva ir neribojama.

Komunizmo principai – II

-2-

Kas yra proletariatas?

Proletariatas yra tokia visuomenės klasė, kuri pragyvenimo lėšas gauna išskirtinai tik parduodant savo darbą ir negauna jokio pelno iš kokio nors kapitalo, kurios laimė ir sielvartas, gyvenimas ir mirtis, visa egzistencija priklauso nuo darbo poreikio, taigi, nuo besikeičiančios verslo būklės, nuo nepažabotos konkurencijos užgaidų. Proletariatas, arba proletarų klasė yra XIX amžiaus darbininkų klasė.

Komunizmo principai – I

Įsiliepsnojo diskusija su kaimynu-kareiviu apie komunizmą. Neturiu daug ką pasakyti, tik apie gyvenimą TSRS, kuriuo jis netiki. Reikės remtis šaltiniais, nes pats apie komunizmą daug neišmanau. Skirti šiam reikalui daug laiko negaliu, tad suradau Fridricho Engelso neilgą veikalą „Komunizmo principai“, parašytą 1847 metais, kuriuo bandysiu remtis, teisingiau, bandysime aiškintis. Veikalas sudarytas iš dvidešimt penkių klausimų. Kartu, galvoju, reikia ir vertimą į lietuvių kalbą padaryti remiantis dviejais vertimais – rusų ir anglų kalbomis. Originalo-vokiečių, dėja, nežinau. Visokios pastabos dėl vertimo būtų labai neprošal. Ir taip, važiuojam. Nes kaimynai pradeda kalbas, viskas nusivažiuoja į demokratijas, laisves etc, aš juoktis, šaipytis, jie pykti. Kažkodėl tai ant „mano“ komunizmo, apie kurį, pasirodo, pats nieko neišmanau. O atsikirsti reikia, nes netoli bus ir patikėsiu, kad komunizmas, tai galas žino kas. Dar nusivažiuosiu į human rights liūną.

-1-

Kas yra komunizmas?

Komunizmas yra doktrina apie proletariato išlaisvinimo sąlygas.

Moralinis bankrotas

Nu pavarė liberastai Dalia Kuodytė ir muzikantas! Nu pavarė! Gera reklama visada malonina. Vadinasi ne veltui laiką leidžiu. Kažkas skaito, vadinasi įdomu. Nors kas gali domėtis vaikystės atsiminimais? Vienas, kitas, trečias. Bet kad į Valstybės Saugumo Komitetą skūsti tinklaraštininką rašantį prisiminimus! Čia reikia būti reto grožio debilu! Totaliu degeneratu! Morališkai žlugusiu. Teigti, kad asmeninis tinklaraštis kelia pavojų Lietuvos valstybėi? Reikalauti iš valstybinės įstaigos uždaryti asmeninį tinklaraštį, patalpintą JAV? Tai kokius debilus išsirinko klaipediškiai? Juk jie blogesni nei pederastai! Įsivaizduokite tik, du nauji, ką tik išrinkto Seimo, nariai reikalauja iš valstybinės organizacijos uždaryti tinklaraštį, disponuojama JAV kompanijos ir veikianti JAV teritorijoje. Koks bus sekantis šių silpnapročių menkystų nurodymas–prašymas? Kas dar šaus į galvą tarptautinei komunizmo „teisėjai“ ir džiazo muzikantui? Durnumas juk ribų neturi. Kita vertus, buvimas Seimo nariu atpalaiduoja nuo bet kokios moralinės sveiko proto atsakomybės, todėl ir stebėtis nėra kuo. Galų gale ir klaipėdiškiai tuo kalti išrinkę užuot jauną talentingą juristą, pasiryžusį paaukoti savo jėgas „durnių laivo“, mano akimis žiūrint, beviltiškai rekonstrukcijai, liberastą (o tai beveik tas pats, kas pederastas) Eligijų Masiulį. Ką pasėjo klaipėdiškiai, tą ir turi. O muzikantas dar savo klaipėdiškiams atgros. Vienas muzikantas jau buvo. Išmokė lietuvius šunimi kaukti. Dabar visi kaukia. Šitas išmokys visus groti džiazą. Originalų, vergų.

Juokas juokais, tačiau susinervinau, gal ką iš tiesų buvau ką blogai padaręs ir paskambinau tetai pasikalbėti apie komunizmą. Ji nekenčia jo, ją gerbiu vis tiek ir noriu suprasti neapykantos priežastys. Mūsų giminėje gyvena garbus komunistas, tad mums yra su kuo palyginti nesigilinant į teorijas ir ideologijas giliau. Bet komunizmą pastaraisiais laikais keikė ir išaiškėjo kodėl. Gyvena ji su šeimyna viename kaime prie vieno rajono centro. Visą gyvenimą dirbo gamykloje, buvusioje šalia pat miesto pakraštyje. Ji keldavosi kas dieną pusė penkių ryto, melždavo pieną savo ūkyje, pašerdavo gyvulius. Pieną reikėdavo paruošti pieno priemimo agentui ir palikti bidoną prie namo. Po to tekdavo paruošti visiems pusryčius ir išleisti vaikus į mokyklą. Aštuntą valandą ji turėjo būti gamykloje. Ji dirbo joje su vyru. Taigi, pamaina pasibaigdavo ketvirtą valandą, vyras visuomet nutįsdavo (pavogdavo (?)) kokią geležį į namus. Teta dar turėdavo suspėti į parduotuves nupirkti maisto šeimynai. Sugrįžusi namo ji turėjo paruošti vakarienę, apžiūrėti vaikus, pašerti gyvulius. Dėdė tuo metu krapštydavosi su savo geležimis dirbtuvėje. Eidavo gulti ne anksčiau vienuoliktos. Vasarą reikėdavo dar prižiūrėti daržą, nuimti derlius. Jie dirbdavo kaip jaučiai kaip dabar prisimenu ir kaip dabar jie mano!. Taip šalia namo išdygo garažas su dirbtuvėmis. Dėdė betįsdamas geležis susikonstravo traktoriuką, už kurį gavo pylos nuo politruko. Esą gamybinę priemonę pasidarė, o tai, debilo politruko akimis, yra nepriimtina. Tačiau tai nepamaišė panašią „gamybos priemonę“ susikonstruoti ir dėdės broliui, gyvenusiam netoliese.

Komunistas Vytautas Silevičius. Dalis nuotraukos. Daryta apie 1962 m.

Idėja pasidarė užkrečiama ir, neužilgo, „gamybos priemones“ pasidarė dar keletas sumanių kaimo gyventojų. O tuo metu, anksčiau minėtas komunistas kitos tetos vyras, jau kolūkio pirmininkas-žmogus su komunisto moralė, kaip buvo sakoma, pirko plytas nuosavo namo statybai ir tuo susilaukė visuotinės giminaičių pašaipos, esą, kam pirko, durnius, kada pavogti (už dyką gauti) galėjo. Dėdė vėliau šalia garažo pasistatė ūkinį pastatą, kuris kažkodėl buvo dvigubai didesnis už namą. Visai tai vyko sistematiškų pasisedėjimų bei periodinių šeimos pokylių fone. Keiksnojant pjautuvą su kūjų ir jo atstovą idiotą politruką bei dėdę komunistą. Be pykčio, juk buvo svarbesnių reikalų. (Likimo pašaipa: jaunesnysis dėdės-komunisto sūnus, galima sakyti, nuėjo šuns keliais – tapo gamyklos savininku, buržujumi. Nepaprastai išstorėjo, mažai su kuo sveikinasi. Bet, kaip sakoma, šeimoje ne be išsigimelio. Vyresnysis nuėjo padoriu mokslo keliu, tapo fiziku.) Ir kada visa tai prisiminiau, man kilo baisus įtarimas, vėliau pasitvirtinęs kaip teisybe ir išsklaidęs tetos neapykantą. Pasirodo, komunizmas buvo blogas tuo, kad vertė žmones dirbti. Nes teta jaučia pyktį dėl to, kad už viso gyvenimo darbo triūsus ji tegavo tik varganą pensiją, dabar numestą jai lyg apgraužtą kaulą. Bet šio apmaudo priežastis slypi ne praeityje. Šis apmaudas yra priedurnių, tokių, kaip V. Landsbergis, D. Kuodytė, V. Grubliauskas ir daug daug jiems panašių (išskyrus tuos 35000 komunistų, išstojusių už Lietuvos valstybės išsaugojimą. Socialistinės, teisingos, ne adamko-pederastinio konglomerato kokia ji tapo dabar) veiklos pasekmė. Dalia Kuodytė galėtų įrašytį naują kaltinimą savo repertuare –

komunizmas yra blogas tuo, kad vertė žmones dirbti

Padorūs žmonės Lietuvoje

Atėjo viena nuoroda į JAV Europos saugumo ir bendradarbiavimo komiteto raportą apie 1990 metais vykusius rinkimus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Verta prisiminti, kaip debilai savo rankomis sugriovė savo šalį išrinkdami Sajūdį. Į vieną dalyką verta atkreipti dėmesi. Suskilus Lietuvos Komunistų Partijai lojalūs partijos idėjoms nariai pasiliko vadinamojoje Lietuvos Komunistų Partijoje ant Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos platformos. Kaip priešprieša jai susiformavo „nepriklausoma“ Lietuvos Komunistų Partija, vadovaujama Algirdo Brazausko. Ką gero atnešė ši Brazausko partija – minėti nereikia. Istorija parodė, kad pačių komunizmo idejų joje buvo nė per aguonos grūdą. Tačiau amerikiečių žvalgai pažymi, kad pirmųjų – „platformininkų“ gretose buvo 35000 narių, nesutikusių parsiduoti Algirdui Brazauskui už skatiką. 35000 komunistų. Tik vienas procentas lietuvių tautos! Kartais taip ir norisi tikėti, kad V. Landsbergis yra teisus plūsdamas tautiečius visokiausiasi žodziais, juk padorių žmonių Lietuvoje tiktai viena šimtoji.

O šiandieną pasirodė dar vienas straipsnis-pamazgų šaltinis, įrodinėjantis, kad man teko gyventi ne ramioje ir saugioje šalyje, o Alfredo Hitčkoko filmuose. Už reklamą didelis ačiū!

Graži buvai mano brangi tėvyne
Šalis, kuri pasidarė tikru durnynu
Nustekenta Landsbergio kretinų
Ir kandžiojanti ranką, kuri ją maitino

Gatvės kova – tai mūsų gyvenimas

„Mes pasiruošę, struktūros paruoštos: ir greitojo reagavimo pajėgos ir aktyvas. Gatvės kova – tai mūsų gyvenimas!“ – taip šiandieną pranešė Rusijos Komunistų partijos Centro Komiteto sekretorius Valerijus Raškinas. O patiklūs lengvatikiai Lietuvoje, matyt, vis dar laukia, ką debilas „tėtė“ V. Landsbergis pasakys. Ateis amerikiečiai ir duos visiems pavalgyti, juk to tikėjosi?

Revoliucinis procesas tęsiasi, draugai!

Lenino vardas net iš kosmoso matosi

Kad ir kaip konservatoriai besistengtų, kovoti su komunizmo reikalu kažin kaip besiseks. Nes reikalas yra teisingas ir geras. Dauguma žmonių tai vertino ir iki šiol vertina. Štai, pavyzdžiui, kad ir vyriausiasis Zverinogolovsko miško ūkio (Kurgano srityje netoli Kazachstano) girulys Aleksandras Grigorjevičius Kanščikovas, gimęs 1938 m., kuris 1970-ais metais, norėdamas pažymėti Vladimiro Iljičiaus–Lenino šimtmetį bei TSRS susikūrimo 60-metį pasodino tokią, tais laikais atrodytų nereikalingą (juk pamatyti galima tik iš lėktuvo), beveik 600 metrų ilgio ir apie 70 metrų pločio kompoziciją–užrašą „Leninui 100 metų“. Ir štai, praėjus beveik 40 metų, kada iš sodinukų išaugo miškas, šį simbolinį darbą galima aptikti ir įvertinti besinaudojant moderniomis technologijomis. Aleksandras Kanščikovas per savo gyvenimą pasodino dešimtis tūkstančių hektarų miško. Šiuolaikiniai Lietuvos ir Rusijos vedliai į „modernų“ pasaulį tesugebėjo tik kirsti.

Vėl apie aukas

Apie aukas truputį susimąstyti teko. Jaučiu, kad sukasi galva, kažko ryškiai nesuprantu. Milijonai, dešimtys milijonų komunistų „aukų“.. Taip tiesiog daug nesigilinant, padarius trumpą retrospektyvą apie pastaruosius porą dešimtmečių, kas visgi į ką šaudė: komunistai ar į komunistus? Kieno dėka Lietuvoje sukviesti žmonės žuvo — V.Landsbergio ar komunistų? Komunistai šaudė ar V.Landsbergis išprovokavo apgaudinėdamas žmones per radiją „mieli tautiečiai, mus puola! Ateikite prie Parlamento, prie bokšto, prie televizijos! Į jus niekas nešaudys!“ O žmones paklausė, atėjo ir padėjo galvas.

Dabar, paėmus pučą. Kas į žmones šaudė — komununistai ar demokratai? Komunistai nešaudė. Būtų iššovę, gal tada būtų ir laimėje. O pats „pažangiausias pastarųjų laikų politikas“, kaip anot V.Landsbergio, Borisas Jelcinas į žmones šaudė, nepagailėjo nieko. Po to, aišku, nusigėrė iki mirties. Pernelyg buvo baisu pagalvoti ką padaręs. O atėjus žmonių žudikams, vadinamiems „demokratams“ į valdžią, staiga kaip grybai pradėjo dygti visai kito pobūdžio – tų pačių, neišdrįsusių pakelti ginklą prieš savo tautiečius, komunistų vadinamosios „aukos“. Fantastika! Kokia stebuklinga metamorfozė! Vakarykščiai žudikai kaltina savo priešininkus, neišdrįsusius pakelti prieš juos ginklą, žudynėmis! Iš tiesu, tokią rokiruotę galėjo įvykdyti tik superciniški politinių šachmatų žaidėjai. O kur mokoma tokių žaidimo taisyklių?