Naktį sugrįžau. AerLingus vėlavo atskristi porą valandų. Pradėjo nusibosti. Kišenėje kliūksojo du putojančio sauso buteliukai ir po to, kada Europos čiukčiai stiurdai atsisakė motyvuojant Irish Avia Regulations pateikti plastikinę stiklinę, beliko tik išsiskėsti sėdynėje tylomis surikus: ну пиздец! Kada kaimynė priminė, jog lėktuvas vėlavo kone porą valandų, viduje prabudo žvėris ir, vėl užklydus priekin pas striuardę, pradėjau ginčytis; juolab, kad ji tylomis procesui leidimą buvo davus, jei ne kitas shamrock`as. Nekenčiu jų veidų su konvulsiškai iškreipta „malonia“ pasityčiojančia šypsena. Tai tik airiai moka. Balsas pakimęs, grynai cerebrinis (jie gi nešneka kitaip su manimi), plačia burna ir ant pilnos gerklės: „Kokios problemos? Patys vėlavot dviem valandoms etc.“ Svarbiausia nebijoti ir žinoti, kad mandagumas šiais laikais nieko nekainuoja. Nes airiai yra puikūs adleriečiai ir sekant jų stiliumi, rezultatas bus ne jūsų naudai.
Šiauliai pasirodė kaip puikus miestas. Snieguotas, apšviestas, buvo šalta. Normalūs gyventojai, išskyrus Maksimos tinklo parduotuvės pardavėjas. Bet ir tas galima padaryti. Dabar turiu namus, bet daugiau nieko. Kur geriau: beteisis tarp Europos čiukčių ar viengungis savame kaime? Kol kas nusispjauti. Bus laiko patikrinti. Planai nesikeičia, taikinys – Igarka, ar panašiai, nes kad ir kokiu kampu gyvenimo kompasą pasuktum, rėmai, į kuriuos galima įsipaišyti, vienodi: Igarka Lietuvoje atokiame užkampyje, moderni Igarka tarp Europos čiukčių, be jokio užsiėmimo ar tikroji Igarka, kur kažkas turi laukti. Gyventi dėl pinigų tikrai nėra verta. Nes eina laikas. Ir kuriam praėjus gali pasirodyti prieitas absurdo taškas ant tiek realus, kad beliks tik išvažiuoti į Indiją, kur beliks kontempliuoti gyvenimo kosminių energijų formules. Gyvendamas Dubline esu padaręs dvi fatalines klaidas (klaidos yra fatalinės ir paprastos. Mokėstis už pirmą – mirtis.) Pirma tai, kad prieš tris metus nesugrįžau Lietuvon, kada sąlygos buvo tinkamos. Antra (o gal pirmoji) yra ta, kad prieš penkerius metus užteko būti durnam pasakyti „ne“ pažįstamai kursiokei, kuri be jokios abėjonės, būtų sugebėjusi pasukti gyvenimą kažkokiu kampu. Už tokias klaidas, apmąstytas vakar beeinant naktį iš DUB aerouosto, ne tai kad apsižliumbti reikia, bet nusišauti iš pistoleto, su šventu įsitikinimu, kad tai tik sumažins idiotų skaičių šiame pasaulyje. Kodėl lochai nori gyenti? Va, prieš šešeris metus buvo rasta motyvacija, kuri leido pakeisti labai daug. Kas pasikeitė? Gyvenimo sąlygos, o žmogus kaip durnas buvo taip ir liko, daro toliau nesąmones, dienraščiuose aprašinėja. Skundžiasi. Man pradeda patikti Kristus. Prišikęs tiek ir tiek, paprašė Judo, kad jį išduotų, nes gerai suprato, kad jo gali laukti tik mirtis po šitiekos nesąmonių. Taip ir čia. Užtenka vieno karto.
Labas, Lietuva! 