Tag Archives: Borisas Jelcinas

Tragedijos metinės

Šiandien liūdna diena. Lygiai prieš 18 metų, 1991 metų gruodžio 8 dieną išdavikišku trijų nusikaltelių  – Jelcino, Šuškevičiaus ir Kravčiuko nutarimu buvo priimtas nutarimas likviduoti mano ir kiekvieno mano kartos bei senesniųjų tautiečių tėvynę – Tarybų Sąjungą. Reikia pasakyti, kad lietuvių socialinė infrastruktūra jau buvo pradėta aktyviai naikinti per nusikaltėliškus teisės aktus. Jų rezultatai dabar matomi plika akimi kiekviename Lietuvos kampelyje. Apogti, paniekinti, apvadinti ligoniais ir runkeliais, po kurio laiko lietuviai apgaule buvo įstumti į kitą sąjungą – jau nebe humaniškiausią pasaulio valstybę, besirūpinusią kiekvieno gyventojo gerbūviu, sveikata bei gebėjimais, o multinacionalinį kapitalistinių vagių valdoma konglomeratą, vadinamąją Europos Sąjungą, kur teisę garbingam gyvenimui turi kiek daugiau nei 10 nuošimčių gyventojų. Kita didesnė dalis turi tylioje baimėje lenkti nugaras darbdaviams, kad išmokėti mokesčius bankams už suteiktą pastogę gyventi, o likusi didžiausia – be jokios ateities ir perspektyvų privalo gyventi viena diena, skęsdami kapitalizmo absurdo kasdienybėje. 1991 metų gruodžio 8 diena tapo Rekviem beveik visai lietuvių tautai ir dar gerai daliai Europos gyventojų, trijų nusikaltėlių paliktų ateičiai be jokios rytdienos.

TSRS herbas

Reklama

Nesusipratimas

Nesuprantu vieno dalyko: kurių galų V. Landsbergis visomis išgalėmis loja ant Rusijos, jeigu pats pripažįsta, jog vienintelis vertas pastarųjų laikų politikas buvo į beginklę minią šaudyti 1993 metais įsakęs ir vėliau nuo alkoholizmo miręs Rusijos Prezidentas Borisas Jelcinas?

Sušaudytas socializmas

1993 metų rugsėjo 21 dieną prezidentas Borisas Jelcinas išleido nutarimą Nr. 1400 „Apie poetapinę konstitucinę reformą“ ir paskelbė apie Aukščiausiosios Tarybos paleidimą.

Tą pačią naktį neeilinė Aukščiausiosios Tarybos sesija konstatavo valstybinį perversmą, nušalino Borisą Jelciną nuo pareigų. Skubiai sušauktame posėdyje Konstitucinis teismas konstatavo Boriso Jelcino nutarimą prieštaraujantį Konstitucijai. Borisas Jelcinas nepakluso šiam Konstitucinio teismo sprendimui. Buvo duota komanda Tarybų namus atjungti nuo ryšio ir apsupti Vidaus reikalų ministerijos daliniais.

Apginti Tarybų Namus susirinko tūkstančiai pasipiktinusių žmonių. Nenutrūkstamai vyko mitingas Aukščiausiajai Tarybai paremti. Buvo formuojami savanoriški savygynos būriai. Prieš juos buvo mestos OMON’o (Отряд милиции особого назначения – Specialiosios paskirties milicijos būrys) pajėgos. Buvo pradėtos naudoti guminės lazdos. Visoje Maskvoje prasidėjo protestuojančiųjų prieš Boriso Jelcino diktatūrą ir net atsitiktinų praeivių sumušimas. Rusijos Parlamente atjungė elektrą, neveikė kanalizacija, nutrauktas maisto tiekimas. Priešais Tarybų Namus ir šalimose gatvėse pradėtos statyti barikados.

1993 m. spalio 3 dieną daugiatūkstantinė Aukščiausiosios Tarybos šalininkų demonstracija, nušluodama OMON’o kordonus, prasiveržė per Krymo tiltą ir Sadovoje žiedą prieš Tarybų Namus, supjaustė spygliuotą vielą ir pašalino blokadą. Staiga iš gretimų namų ir miesto merijos pastatų stogų pasigirdo šūviai, tarp demonstrantų atsirado sužeistų. Sukilėliai buvo priversti paimti merijos pastatą į savo rankas ir patraukė į Ostankino bokštą su reikalavimu leisti pasisakyti tiesioginiame eteryje. Tačiau ten laukė pasala. Beginkliai žmonės pateko į specbūrio „Vitjaz“ paleistą ugnį. Tuo metu žuvo dešimtys žmonių, šimtai buvo sužeista.

Degantys Tarybų Namai MaskvojeBoriso Jelcino šalininkai garsiai pradėjo šaukti, kad šis sukilimas buvo „fašistiniu maištu“, o sukilėlius – „rudaisiais maištininkais“. Ankstyvą spalio 4-osios rytą Boriso Jelcino pajėgos pradėjo šturmą, į miestą įvažiavo šarvuočiai, buvo sušaudomos palapinės su Aukščiausiosios Tarybos gynėjais, tankai atidengė ugnį į Parlamentą, kur buvo susirinkę tūkstančiai žmonių. Pastate įsiliepsnojo gaisras. Tarybų Namams užimti buvo mesta specialios paskirties grupė „Alfa“ (ta pati, kuri užėmė televizijos bokštą ir pastatą Vilniuje). Tačiau „Alfa“ atsisakė šaudyti į savo tautiečius ir vietoj to organizavo jų evakuaciją, nors išsigelbėti pavyko ne visiems. Į degantį Tarybų Namų pastatą įsiveržė OMON’o galvažudžiai, kurie pribaiginėjo sužeistuosius ir fiziškai dorojo besiprešinančiuosiosius. Visą naktį Tarybų Namuose ir apylinkėse vyko susidorojimas su Konstitucijos gynėjais. Buvo sušaudoma Tarybų valdžia. Tie, kurie kaltino Tarybų valdžią antihumaniškumu ir žmogaus vertybių neigimu, patys žiauriai susidorojo su tautos išrinktaisiais. Tokiu būdų demokratija skynėsi sau kelią į valdžią.

Tautos sukilimo pralaimėjo priežastys – jo silpna organizacija, tautos lyderių stoka. Dar vakarykščiai Boriso Jelcino sėbrai Ruckojus ir Chasbulatovas negalėjo būti tokiais. Nesenai susikūrusi Rusijos Federacijos Komunistų Partija neturėjo tiek jėgų tapti pasipriešinimo avangardu, nors komunistų sukilėlių gretose buvo daug.

Tų dienų įvykių kronika paneigia melą apie tai, kad Tarybų Sąjunga sugriuvo pati, pagal tautų valią ir niekas jos negynė. Tarybų valdžia patyrė tik laikiną pralaimėjimą. Pakilę į sukilimą dalyviai savo krauju pašventino tolimesnę kovą už socializmo atgimimą.

Taip atėjo „demokratija“

Tankai šaudo į Baltuosius Rūmus MaskvojeUžvakar sukako liūdnas jubiliejus. Lygiai prieš 15 metų vienintelis pastarųjų laikų pažangus politikas pagal V.Landsbergį ir vėliau nuo alkoholizmo miręs Borisas Jelcinas sušaudė miną žmonių atėjusių ginti savo tarybinės valdžios organo – Aukščiausiosios Tarybos ir deputatų Suvažiavimo, kuriuos prieš kelioliką dienų buvo išvaikęs „demokratinis“ Prezidentas, nepabūgęs šaudyti į beginklę Aukščiausiąją Tarybą net iš tankų. Tokių būdų „demokratija“ atėjo ir į Rusiją, o socialistinė santvarka buvo sunaikinta galutinai.