Apie Artūrą Račą

Artūras Račas šiandieną patvirtino savo gyvenimo Credo (liet. tikėjimo išpažinimas) straipsnyje „Gyvenimas nuostabus: ačiū Skandinavijos bankui | Artūras Račas“:

Nusipjoviau žolę.

Nukarpiau gyvatvorę.

Šiek tiek žemės darbų.

Ir, sėdint terasoje bei dairantis aplink, pagalvojau: galėčiau kaip koks susireikšminęs storas avigalvis ar durna pelė pasakyti: “duskit pavyduoliai”.

Bet tai būtų nenuoširdu. Todėl sakau: ačiū Skandinavijos bankui, nes prieš dešimt metų priėmiau patį geriausią gyvenime sprendimą. Kuriuo iki šiol visi labai džiaugėmės.

Gyvenimas nuostabus.

Taip ir norisi jam pasakyti: grąžinki, brolau, grąžinki! Iki gyvenimo galo neši; juk visi mato, kad esi skolingas.

Verta žinoti: Artūras Račas skolingas daug pinigų!

Paprastas ludizmas

A. Račas neseniai postringavo savo dienraštyje dvejones apie vadinamuosius socialinius tinklus. Esmė tame, kad žinsklaidos mersdesui nereikia nei Twiter’io, jis abjejoja Facebook’u. Kyla mintis, kad A. Račas apsimeta konservatyviu žiniasklaidos atstovu (maždaug iš tų, kurie save apsivadina „elitu“), kurių pagrindinė funkcija yra niekinti ir abejoti, kada iš tiesų, tai yra paprastas ludizmas. Tecnologijų nekinimas yra bereikalingas. Technologijos neturi jausmų. todėl galima kalbėti tik apie žalą arba naudą. Facebook’o naudotojų kiekis žurnalo „The Economist“ duomenimis, yra pasiekęs pusę milijardo vartotojų. Kalbėti apie minorinę Facebook’o įtaką — juokinga. Tai daugiau darbo instrumentas, nei laisvalaikio. Nėra ten nei draugų nei nedraugų, tiesiog yra grupės, dažniausiai sąveikaujančios tam tikrų interesų (pvz. „Išniekink A. Račą“ ar „Neapkenčiu Petruškevičiaus„). Žinoma, kad įsijungti į grupes, reikalinga pateikti identifikaciją: veidą, vardą, telefoną. Daug jis kam nepatinka. Kaip ir Microsoft produktai, prie kurių pats A. Račas jau senai priprato ir neįsivaizduoja gyvenimo be jų. Twiter’is — analogiškai galinga priemonė, de facto įsitvirtinusi žiniasklaidoje. Jis naudojamas žinių prenumeravimui, kuris perėemė jo pagrindinę ankščiau skelbiamą funkciją — vadinamą „mikrobloginimą“. Kada feed’ai, naudotini naujų žinių prenumeratai ypatingu populiarumu nepasižymėjo, nors tapo priimtini visur, Twiter’is įrodė, kad gali susitvarkyti su prenumerata žymiai patogiau ir efektyviau. Twiter’is — tai informacinė lentelė, skirta ne „aš nusiperdžiau“ pranešimams transliuoti, bet „A. Račas parašė naują įrašą … /URI/. pranešimams skelbti prenumeratoriams. Taigi, ką daro A. Račas, tai nori įrodyti, kad jam nerekalingi prenumeratoriai jo mintims skelbti. Tiesiog juokinga, dieve mano. Tiesiog įsijungi ir naudoji Visa kita suvarkys laikas: naudinga tai ar nenaudinga.

Aplojo mane

Baltic News Service (BNS) vadovas nesenai viename iš komentarų aplojo mane viešai. Artūras Račas pareiškė, kad niekados neatsakinės į mano komentarus ir juos be gailėsčio trins. Lygtai būčiau jo kada prašęs! Jis taip pat mane pavadino, o dieve, nepraustaburniu! Koks įžūlus! Ale čia dar nieko. Artūras Račas pareiškė, kad man neturi būti leista galimybė viešai pasisakyti! O čia tai geras! Galima pagalvoti, kad BNS vadovas yra autorizuotas blogosferos atstovas, kuris sprendžia, kam dienoraštį žiniatinklyje (viešoje erdvėje) pildyti yra galima. o kam ne. Bet gi tokią galimybę suteikia man WordPress’as, o ne BNS vadovas ar ten koks Seimas. Kodėl Artūras Račas leidžia sau tiek daug?

Artūras Račas