Jau teko, prieš kiek laiko, rašyti apie išmestą projekcinį televizorių, kažko tai neįtikusi supykusiems šeimininkams. Nebuvo galimybių ryte jį pasiimti, reikėjo skubėti į susitikimą, padarius porą televizoriaus nuotraukų, pakeliui teliko tik apgailėstauti. „Bent jau lizdus išsilituočiau.“ – tokios mintys sukosi skubant tolyn. Vakarop, televizorius dingo, kiek vėliau kaimynai pasirodė: „Einam į miestą!“. Teko atsisakyti ir prižadėti dėžę alaus jiems sugrįžtant. Na, suku į Klontarfą parduotuvėn. Pakeiliui skelbimas ant stulpo lietuvių kalba. Koncertas, pasirodo. Štai tau! Suku į koncertą. Simona sutinka, Algis viduj. Normaliai ten viskas gavosi. Po koncerto į parduotuvę, su dėže Gineso – atgal. Padarėm mes tą dėžę Gineso po poros dienų. Papasakojau apie išmestą televizorių, jį jau buvo kažkas matęs. Apgailėstavimai, kad kažkas jau nutvėrė. Tai, štai: lygiai po poros dienų, tas pats televizorius atsirana toje pačioje vietoje. Vakaras jau, eina sniegas. Apakęs! Pirma mintis – nutraukti maitinimo kabelį. Žodžiu, barbarizmo aktui pavykus, užsiverčiu televizorių ant pečių ir patraukiu atgal. Nėra ypatingai sunkus, bet dėl didelių gabaritų ir vėjo po keliasdešimt metrų televizorius sminga žemyn. Tada, jį ant šono ir, kaip rogutes, stumiu jį. Atstūmus ten, kur jam ir reikia būti, televizorius kaimynų apsveikinamas, prisakoma griežtai neliesti keletą dienų. Televizorius išrenkamas. Viduje laukė ne koks vaizdas.
Prasidėjo kruopštus valymas. Viskas buvo privesta iki prekinės išvaizdos po kelių dienų. Pagamintos JAV Delta lempos atrodė įspūdingai po nuvalymo, dulkių sluoksnis buvo gal vienas milimetras. Na, ir veidrodis. Apduklėjęs, išblukęs. Nuvalytas vilnoniu skuduru sužvilgo kaip naujas.
Žodžiu, suveikė jis. Verkiant prašosi distancinio valdymo, nes nesugeba automatiškai perpojektuoti plačiaformates laidas – televizorius visgi senas.
Labas, Lietuva! 