Džiazas online

Ei, Grubliauskai! Pasiuntė tave saugumas ant trijų raidžių! Durnių ir bažnyčioj muša, kad ir muzikuojantį. Nors man norėtus susipažinti su pažyma apie save. Grubliauskai, nestabdyk ir pažymą į forumą pavaryk!

Klaidos kaina

Jau praėjo aštuoniolika metų, kai buvo įvykdytas baisus nusikaltimas, už kurį moka dabar naujoji karta, skęsdama tėvų sukurtoje beprasmybėje ir neviltyje, vadinamoje „Lietuvos nepriklausomybe“. Senoji karta elgiasi pagal nuopelną, bandydami pabėgti nuo sąžinės balso, girtuoklauja ar žudosi. Tautiečiai žudosi todėl, kad nebesugeba pakelti sąžinės balso, juos griaužiančio už padarytą nusikaltimą, jiems atrodantį lyg žygdarbį, vadinamą iškovotą „nepriklausomybę“ ir išsivadavimą iš nesenai aptiktos „okupacijos“. Ir ypatinga šio XX amžiaus lietuvių barbariškumo akto piktadarybė yra tai, kad vadinama „iškovota nepriklausomybė“ tapo visos socialistinės santvarkos griūties katalizatoriumi. Žinoma, daugiausia kaltinti verta Maskvą ir TSRS KP. Bet nepaminėti čia V. Landsbergio būtų aplaidumas. Nes yra keista, kaip V. Landsbergio įgrota ir diriguojama Lietuva staiga pajuto, kad jai būtina patirti amerikietiškų kalnelių laisvo kritimo įspūdžius ir nusipjovė šaką ant kurios sedėjo lyg soti varna su sūriu jau gerus 50 metų. Amerikiečiai apmokėjo bilietą į atrakcioną tik V. Landsbergiui ir dar keliems, patys pasiliko laukti lyg lapės sūrio gabalo, netrukus turinčio iškristi iš patiklių Lietuvos gyventojų dantų. Kaip buvo sugalvota, taip ir padaryta. Gerai išlavintas profesionalaus muzikanto balso tonas sugebėdavo palikti pėdsaką klausytojų sąmonėse, ir išgirdusieji, lyg apkerėti, mesdavo savo mažamečius vaikus, kad geriau išgirsti balsą. O jis kvietė griauti.

Taip lietuviai liko be nieko. Be darbų, be vaikams namų – be jokio džiaugsmo. Ir koks gi gali būti džiaugsmas dribtelėjus nuo šakos? Sodybos ištuštėjo, laukai apžėlė. Niekas važiuoti į šią šalį, nepaisant to, kad namas su sklypu kainuoja tik trijų mėnesių eilinio europiečio atlyginimą. Nenori važiuoti, nes nenori prarasti net tą, nes gyventi tarp žmonių, sugebėjusių sugriauti savo gerbuvį iki pamatų yra rizikinga – maža kas lietuviams gali šauti vėl į galvą.

Biologijoje yra terminas, apibrėžiantis tam tikrų komponentų visumos faktorių, komponentus paverčiančius į sistemą. Šis faktorius, vienijantis lietuvius kaip žmones į visumą, vadinamą lietuvių tauta buvo sekmingai sunaikintas 1991 metais, kada buvo sugriauta Lietuvos valstybė ir pradėta naikinti lietuvių tauta, kaip unikali tautinė sistema. Lietuvis lietuviui iki tol buvo žmogus, tautietis, draugas, kaimynas, asmuo. Dabar – durnius. Išvadas apie naujosios sistemos pavadinimą darykite patys.

Protestai Dubline

Praeitą šeštadienį Dubline įvyko Profesinių Sąjungų suorganizuota protesto akcija. Į gatves su priekaištais išėjo keliasdešimt tūkstančių žmonių (BBC pranešė 100 000). Susirinkę iš visos respublikos akcijos dalyviai piktinosi naujais mokesčiais, didėjančiu nedarbu, kylančiomis socialinėmis problemomis.

Iš Dublin 2009-02-21

Demonstracijoje dalyvavo įvairių profesinių sąjungų bei politinių partijų nariai, visuomeninės organizacijos, gyventojai.

Eitynės buvo stebimos pareigūnų, tačiau niekas į susirinkusiuosius guminėmis kulkomis nešaudė bei dujinėmis granatomis nemėtė ir, panašu, kad net minties tokios niekas neturėjo. (Kaimynas patvirtino, kad nebuvo tokio atvejo nuo pat Respublikos susikūrimo pradžios.)

<

Gyventojai protestavo prieš augančią socialine nelygybę, kylančiomis kainomis, dalijosi nerimu del ateities.

Demonstracijoje dalyvavo Airijos Komunistų Partija, gatvėse buvo apstu demonstrantų su raudona vėliava, pjautuvu ir kūju ir kita darbo žmonių simbolika.

Liaudies pasaka

Apšerkšnijo mūsų kiemas
Šalta, balta kur dairais
Ilgas pasakas lietuviams
TV seka vakarais.

Apie tai, kad išsirinkom
Protingiausius is visų,
Kurie apie mus galvoja
Diena, naktį iš tiesų!

Kad išsunks iš šūdo varškę-
Visą šalį pamaitins,
Kad už įkvėptą deguonį
Mokestėlį pasiims.

Betgi skaitėm „Čipoliną“
Mes vaikystėje maži
Tik iš pasakų išaugom
Ne visi, oi, ne visi!

O seime nykštukai sėdi.
Aukso žuvys tarp dantų
Kad tiktai neprasižiotų,
Nes pasmirs nuo jų minčių.

Lietuvaičiai – gero būdo
(tikisi gerų laikų)
Šlept ant šūdo ir užsnūdo
Metų dvidešimt ilgų…

Šaltinis

Komunizmo principai – VI

-6-

Kokios darbininkų klasės buvo iki pramoninės revoliucijos?

Darbininkų klasės, priklausomai nuo įvairių visuomenės vystymosi etapų, buvo visada, gyveno įvairiomis aplinkybėmis ir turėjo skirtingus santykius su turtingųjų ir valdančiųjų klasėmis.

Antikoje darbininkai buvo šeimininkų vergais, lygiai kaip ir dabar jie vis dar yra vergais daugeliuose atsilikusių šalių ir netgi Jungtinių Valstijų pietinėje dalyje.

Viduramžiuose jie buvo dvarininkų–žemvaldžių baudžiauninkais, kokiais vis dar lieka Vengrijoje, Lenkijoje ir Rusijoje. Viduramžiuose ir netgi iki pramoninės revoliucijos miestuose buvo padieniais pameistriais, kurie dirbo smulkiaburžuaziniams meistrams. Palaipsniui, besivystant manufaktūrai, šie padieniai pameistriai tapo manufaktūros darbininkais, kuriuos samdydavo jau stambūs kapitalistai.

Komunizmo principai – V

-5-

Kokiomis sąlygomis vyksta proletarų darbo pardavimas buržuazijai?

Darbas yra tokia pati prekė kaip ir kitos, ir jo todėl jo kaina nustatota lygiai pagal tokius pačius dėsnius galiojančius kitoms prekėms. Stambios pramonės arba laisvos konkurencijos viešpatavimo metu, kaip mes pamatysime, du dalykai yra vienodai lygūs – prekės kaina yra maždaug visada lygi jos gamybos išlaidoms. Iš čia išeina, kad darbo kaina yra tapogi lygi darbo gamybos išlaidoms.

Tačiau darbo gamybos išlaidos susidaro iš tiksliai nustatytų gyvybiškai svarbių išlaidų, reikalingų darbininkui išlaikyti darbingumą ir kad apsaugoti darbininkų klasę nuo išmirimo. Todėl, darbininkas gaus už savo darbą ne daugiau, nei jam būtina šiems tikslams; jo darbo kaina, arba kitaip tariant – uždarbis, įprastai, visada bus mažiausi – minimumas, reikalingas jo gyvenimui palaikyti.

Taipogi ryšiumi su tuo, kad verslas kartais einasi geriau, o kartais blogiau, darbininkas kartais gaus daugiau, o kartais mažiau už savo prekę. Bet vėl gi, lygiai taip pat, kaip ir pramonininkas, išgyvenantis geresnius laikus ir blogesnius ir gaunantis ne daugiau ir ne mažiau už savo prekes, nei jos kainuoja, darbininkas gaus ne daugiau ir ne mažiau už savo minimumą.

Šis ekonominis uždarbio dėsnis galios vis griežčiau stambiąjai pramonei užvaldant visas gamybos šakas.

Ir tu patikėjai Vytautu Landsbergiu?

Lietuvos ragana

Arši Lietuvos nepriklausomybės atstatymo kovotoja, „geniali“ Lietuvos ekonomistė ir politikė Kazimiera nesenai paprašė signataro rentos, atseit, neturi iš ko gyventi – neturi draudžiamų pajamų. Gavusi rentą čia pat pareiškė, kad rentą skirs labdarai. Rimta ekonomistės logika – neturi pajamų, bet rentą skirs labdarai. Gyvenimas parodė, kad ir Kazimiera nedaug kuo skiriasi nuo V. Landsbergio. Niekad netikėjau, kad Kazimiera gali būti KGB agentė. Negali būti, kad KGB tokias priiminėtų. Juk rimta organizacija buvo. Nepatingėjau kartą perskaityti jos pokalbį su Laima Pangonyte Italijoje 1991 metais, nuo kurio visas „Šatrijos“ kipišas ir prasidėjo, atspausdintą „Karštame komentare“ per tris numerius. Reto grožio briedas, tris savaites skaičiau. Įdomūs faktai – Kazimiera stojo komunistų partijon, nes norėjo išvažiuoti į Vokietiją. Rimtas motyvas, ką? Vat komunistai ir susidirbo, kad iš partijos balaganą padarė, priiminėdami bet ką – tokias kaip Kazimiera Prunskienė. O štai jos Nobelio premijos verta ekonomikos klestėjimo receptūra: „..savarankiškumas šakų… savarankiškumas įmonių… ekomonika negali funkcionuoti, jeigu nebus sudarytos prielaidos ir teritorinių padalinių, teritorinių struktūrų savarankiškumui.“ (Kk Nr.21(83)). Genialu, ką? Tiesiog Nobelio premijos verta ekonomistė, tik kažkodėl kurios įgyvendintos teorijos privedė šalį prie ūbago lazdos.

O dabar ši „ekonomistė“, sugriovusi kartu su V. Landsbergiu šalį iki pagrindų, bando iš jos gyventojų numauti paskutines kelnes – jai reikia rentos, ji neturi už ką gyventi. Anekdotas, ar ne!?

Find Madeleine

If I should be a Portugalian Garda officer, I should put these parents to the cage immediately after blood of a child were find on the tyre, and these parents should say me EVERYTHING, where a kid has gone.

Laikas keisti

Gatvėje priėjusios vyresnių klasių mokinukės paklausė, ar nenorėčiau sudalyvauti akcijoje Laikas keisti. Man reikėjo užrašyti, nupiešti, nulipdyti su plastilinu, ką, mano manymu, derėtų keisti. Tokia gatvės akcija. Prajuokino tos paauglės – paklausiau, kodėl jos nori kažką keisti? Nesugebėjo atsakyti. Gal jos norėjo tiktai sužinoti, ką reikia keisti? Tai ir užrašiau – nekeisti nieko. Jauna kinietė liko susižavėjusi.

Nacionalinis šou biznis

Nacionalinis šou biznis organizuojamas politinio savaitraščio „Atgimimas“, spausdinusio įsivaizuojamus interviu (rimtai!) su Lietuvos prezidentu R. Paksu perversmo metu. Ką gi, nuo vienos avantiūros prie kitos. Kas kaip nori, tas taip ir linksminasi, o kvailių, norinčių sudalyvauti, visada atsiras. „Ateikite pas mus, lietuviai!“, – (čia pat tos pačios bandos atstovas vadina kitus tiktai „lietuviakalbiais“), – „mes jūs įvertinsime!“, – siūloma užsienyje gyvenatiems tautiečiams. Atseit, jeigu esi lietuvis, tai turi pasitikrinti. Na, nesuprantu, kokį tikslą gali turėti ši akcija? Tai žmonių durninimas. Diktantus rašydavome mokykloje tik iki 7–8 klasės. Vėliau juos rašyti jau nebūdavo reikalaujama, nes diktantas prarasdavo savo pedagoginę prasmę – visi turėjo jau būti raštingi. Kitaip kam tada mokykla reikalinga buvo? O čia dabar – ŠOU BIZNIS. Jau nekalbant apie tai, kad diktanto tekstą parašė totaliai prasivogusio ir kraujyje pramirkusio V. Landsbergio sūnus.

Neteisus! Įrodyta mokslo!

Elitinis pederastas iš Valdo Adamkaus aplinkos Raimundas Lopata yra neteisus. Jo taikoma ir įdiegta per Valdą Adamkų „natūrali atranka“ arba „socialinis darvinizmas“ arba, paprastais žodžiais, – tiesiog genocidas, neturi mokslinio pagrindo. Britų The Guardian paskutiniame numeryje buvo išspausdintas pranešimas apie tai, kad Čarlzo Darvino teorija yra klaidinga. Šiuolaikiniai genetikai eksperimentų ir analizės metu įrodė, kad nustačius organizmų genetinius mechanizmus tapo aišku, kad „natūralios atrankos“ evoliucinė teorija negali būti laikoma teisinga, nes dabar „iš viso nėra įrodymų, jog „gyvybės medžis“ yra realus dalykas“, – sako biologas Erikas Bapteste iš Marijos ir Pjero Kiuri Universiteto Paryžiuje, o kalba gali eiti greičiau apie „gyvybės tinklą“, nustačius, kad nauji genai tampa ne senųjų „filialais“, o atšokusiais iš pašalinių genų kompleksų. „Čarlzo Darvino „gyvybės medžio“ teorija yra mandagiai laidojama“, – sako Maiklas Rosas iš Kalifornijos Universiteto.

Mano pastaba būtų tokia: baisu pagalvoti, kad tokia išgama kaip Raimundas Lopata, pradėjusi per kitas padugnes, tame tarpe Valdą Adamkų, tautos naikinimą numirs savo mirtimi. Man rankos niežti! O jeigu jūs netikite manimi, kad 1999-2000 m. buvo pradėtas būtent tautos naikinimas diegiant „socialinį darvinizmą“, tai pasiskaitytumėte „Rūšių atsiradimą“ galų gale. Todėl man juokas ima iš tų visų Algimanto Matulevičiaus ir Algirdo Paleckio pažadų ir verksmų, kada jie visą tai matė, neprieštaravo ir džiaugėsi gyvenimu. Iki tam tikro laiko. Kurį dar Č. Darvinas buvo numatęs ir įspėjes visus savo „Rūšių atsiradime“.

Komunizmo principai – IV

-4-

Kaip atsirado proletariatas?

Proletariatas atsirado industrinės revoliucijos metu, kuri vyko Anglijoje praėjusio amžiaus (mano pastaba – 18-to) antroje pusėje ir kuri nuo tada pasikartojo visose civilizuoto pasaulio šalyse.

Šios revoliucijos išradimas buvo sąlygojamas garo mašinos, įvarių verpiamųjų mašinų, mechaninių audimo staklių ir eilės kitų mechaninių įrengimų išradimu. Šios mašinos, kurios buvo labai brangios ir todėl buvo pasiekiamos tik stambiems kapitalistams, pakeitė visą gamybos pobūdį ir išstūmė buvusius darbininkus, nes mašinos galėjo gaminti prekes pigiau ir geriau nei darbininkai galėjo gaminti su savo neefektyviais verpimo rateliais ir audimo staklėmis. Mašinos perdavė pramonę ištisai į stambiųjų kapitalistų rankas ir ištisai pavertė niekais darbininkų menką nuosavybę (įrankius, stakles etc). Rezultate ko, greitai perėmė viską į savo rankas kapitalistai ir darbininkams nieko neliko. Taip į tekstilės gamybą pradėjo veržtis fabrikinė sistema.

Kai tik impulsas mašinų ir fabrikinei sistemos proveržiui buvo duotas, ši sistema greitai išplito į visas kitas pramonės šakas, ypatingai drabužių siuvimo, knygų spausdinimo, keramikos ir metalo dirbinių pramonėje.

Darbas buvo vis labiau ir labiau dalijamas tarp atskirų darbininkų, taip, kad darbininkas, kuris anksčiau atliko konkretų darbą ištisai dabar darė tik dalį to darbo. Toks darbo pasidalijimas leido gaminti prekes greičiau ir pigiau. Jis sumažino individualaus darbininko aktyvumą iki paprasto, be pabaigos kartojamo mechaninio veiksmo, kuris tapo galimas atlikti ir, net gi geriau, mašinomis. Tokiu būdų, visos pramonės šakos perėjo viena paskui kitą į garo, mašinų ir fabrikinės sistemos valdžion, kaip tai atsitiko su verpimo ir audimo gamyba.

Bet, tuo pačiu metu, kada jos pateko į stambių kapitalistų rankas, darbininkai prarado paskutinius savo savarankiškumo likučius turėjusius iki tol. Palaipsniui ne tik manufaktūros, bet ir smulkieji amatininkai, buvę fabrikinės sistemos nuošalyje, tapo pastebimai išstumti stambių kapitalistų, pradėjusių steigti stambias dirbtuves, kurios sutapydavo daug išlaidų ir leido detalų darbo pasidalijimą.

Tokiu būdu civilizuotame pasaulyje susiklostė beveik visos darbo rūšys, atliekamos gamyklose iki šių laikų, ir, beveik visose šakose manufaktūros ir smulkieji amatininkai buvo išstumti. Šis procesas palaipsniui paleido ūbagais senąją vidurinę klasę, būtent, smulkiuosius amatininkus ir ištisai pakeitė darbininkų sąlygas; taip, prarijusios visus kitus, susiformavo dvi naujos klasės. Būtent:

1. Stambiųjų kapitalistų klasė, kuri visuose civilizuoto pasaulio šalyse turėjo savo nuosavybėje jau beveik visas gyvybiškai svarbias priemones bei instrumentus (mašinas, gamyklas) ir gyvybiškai svarbių priemonių gamybai reikalingas medžiagas. Tai buržujų klasė arba buržuazija.
2. Visiškai beturčių klasė, kuri turėjo buržuazijai parduoti savo darbą, kad apkeisti jį į gyvybiškai svarbias priemones savo gyvastos palaikymui. Tai, vadinama, proletarų klasė arba proletariatas.

Lietuvos nepriklausomybė – juokas per ašaras

Juokingiausia yra tai, kad „tautos tėvelis“ buvo Maskvos suorganizuoto judėjimo vadu. Mažai kas prisimena pilną Sąjūdžio pavadinimą „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis“. Ir, ypač jaunoji karta, nežino, kad Persitvarkymas, rusiškai Перестройка prasidėjo Maskvoje, Kremliaus rūmuose nenaudėlio Michailo Gorbačiovo iniciatyva. Taip kaip galima Sąjūdį ir jo vadus statyti kaip lietuviškumo simbolius? Juk pradžioje jie veikė griežtai pagal vakarais transliuojamose laidose iš Maskvos „Прожектор перестройки“ dėstomus principus ir tik vėliau, situacijai tapus nekontroliuojamai Maskvoje, nepaklusnūs vadai (V. Landsbergis, K. Prunskienė etc) staiga tapo „patriotais“ ir pasiuntė M. Gorbačiovą ant trijų raidžių – на хуй. Tas atsiuntė tankus. O gerai prisimenu, kad Sąjūdis 1988 metais mitinge Vingio parke metu ne žodžiu neprasitarė apie nepriklausomybę (apie tai tai tik bandė loti skverų užkampiuose Lietuvos laisvės lyga), o buvo kalbama tik apie „suverenitetą“, mat buvo manoma, kad nepriklausoma ekonominė veikla bus efektyvesnė (žr. K. Prunskienės pokalbį su Laima Pangonyte 1991 metų lapkričio pabaigoje). Teigti, kad V. Landsbergis ar Sąjūdis iškovojo nepriklausomybę ar kaip kitaip tapo lietuvių lyg žydų tautos vedliais iš Egipto – nesąmonė. Jie tiesiog stojo promaskvietiškų jėgų, išstojusių prieš senosios politikos tasą, pusėje. (Juk ne veltui dar praeitais metais V. Landsbergis telekanalui EUX pasakė, kad vienintelis jo manymu, pastarųjų laikų pažangus politikas buvo nuo girtuokliavimo miręs Borisas Jelcinas.) Ir atvirkščiai, Sąjūdyje buvo grupė sąjūdiečių (Virgilijus Čepaitis), kurie išstojo už senojo pasaulio tvarkos principus, bet su laiku, žinoma, buvo V. Landsbergio sutrypti. Kvailystė V. Landsbergį laikyti tautos didvyriu. Jis, greičiau, lyg šunėkas sugebėjęs įkasti šeimininkui į ranką ir tuo labai besididžiuojantis. Lietuvos nepriklausomybė – tai suskilusi gelda, prie kurios atsidūrė lietuvių tauta dėl besotės močiutės Maskvos norų. Žinoma, atgal laiko dabar neatsuksi, tačiau įsisąmonimas realių įvykių, vykusių prieš apie dvidešimt metų galėtų įšspręsti daug nesusipratimų dabar ir išvengti klaidinimų (durninimų) kuriais nesibodi dauguma politikų pastaruoju metu.

Komunizmo principai – III

-3-

Vadinasi, proletarai egzistavo ne visada?

Ne. Skurstančių ir darbininkų klasės egzistavo visada ir, įprastai, darbininkų klasė buvo skurstanti. Bet ne visada darbininkai ir skurstantys gyveno tokiomis sąlygomis kaip šiandieną; kitais žodžiais – proletarai buvo ne visada, taip ir konkurencija ne visada buvo laisva ir neribojama.

Arba mes juos, arba jie mus

Kito kelio nėra. Džiugu, kad tautiečiai ateina į protą. Po aštuoniolikos metų ir trijų dienų, galima sakyti, pirmą kartą, susirinko kovoti ne už metafizinį okultizmą, o už elementariausią prigimtinę teisę – teisę gyventi, kurią visomis išgalėmis stengėsi paminti V. Landsbergio ir jo parankinių suformuotas adamko-pederastinis rėžimas, prisidengęs įvairiomis elitinio pederasto „politologo“ Raimundo Lopatos pseudo-mokslinėmis visuomenės valdymo teorijomis, kaip „natūrali atranka“, „socialinių klasių kūrimas“ ir panašiai, esmė kurių yra ne kas kita, o tiesiog tautos genocidas. Ir kuriems priėjus liepto galą su savo tautos mulkinimais ir durninimais, belieka tik vienas dalykas – išsitraukti prieš ją ginklą.

Komunizmo principai – II

-2-

Kas yra proletariatas?

Proletariatas yra tokia visuomenės klasė, kuri pragyvenimo lėšas gauna išskirtinai tik parduodant savo darbą ir negauna jokio pelno iš kokio nors kapitalo, kurios laimė ir sielvartas, gyvenimas ir mirtis, visa egzistencija priklauso nuo darbo poreikio, taigi, nuo besikeičiančios verslo būklės, nuo nepažabotos konkurencijos užgaidų. Proletariatas, arba proletarų klasė yra XIX amžiaus darbininkų klasė.

Komunizmo principai – I

Įsiliepsnojo diskusija su kaimynu-kareiviu apie komunizmą. Neturiu daug ką pasakyti, tik apie gyvenimą TSRS, kuriuo jis netiki. Reikės remtis šaltiniais, nes pats apie komunizmą daug neišmanau. Skirti šiam reikalui daug laiko negaliu, tad suradau Fridricho Engelso neilgą veikalą „Komunizmo principai“, parašytą 1847 metais, kuriuo bandysiu remtis, teisingiau, bandysime aiškintis. Veikalas sudarytas iš dvidešimt penkių klausimų. Kartu, galvoju, reikia ir vertimą į lietuvių kalbą padaryti remiantis dviejais vertimais – rusų ir anglų kalbomis. Originalo-vokiečių, dėja, nežinau. Visokios pastabos dėl vertimo būtų labai neprošal. Ir taip, važiuojam. Nes kaimynai pradeda kalbas, viskas nusivažiuoja į demokratijas, laisves etc, aš juoktis, šaipytis, jie pykti. Kažkodėl tai ant „mano“ komunizmo, apie kurį, pasirodo, pats nieko neišmanau. O atsikirsti reikia, nes netoli bus ir patikėsiu, kad komunizmas, tai galas žino kas. Dar nusivažiuosiu į human rights liūną.

-1-

Kas yra komunizmas?

Komunizmas yra doktrina apie proletariato išlaisvinimo sąlygas.

Tamsos parado jubiliejus

Šiandien ypatinga diena. Liūdnojo lietuvių tautos gėdos sekmadienio jubiliejus. Aštuoniolika metų praėjo nuo oficialiai vadinamos Sausio 13 dienos, kada lietuvių tautos išgama ir padugnė inspiruojama amerikiečių per televiziją ir radiją sukvietė Vilniaus ir iš visos Lietuvos gyventojus į paties suorganizuotą provokaciją ir tapo keliolikos aukų bei šimtų sužeistų priežastimi. (Istorija parodė, kad dar ne paskutinių.) „Mus puola!.. Mieli tautiečiai!.. Į jus niekas nešaudys!..“ – užuot diplomatinių būdu sprendęs susiklosčiusią situaciją, taip virkavo V. Landsbergis. Jo gerai išlavintas muzikinę klausą turinčio žmogaus balso tonas sugebėdavo palikti pėdsaką klausytojų sąmonėse. Žmonės apdurninti lyg zombiai suėjo prie Aukščiausiosios Tarybos, prie Televizijos ir radijo centro pastato, prie Televizijos bokšto. Kaip kam ši kelionė tapo paskutinė arba buvo palydėta sužalojimais. Taip pat, kaip ir specialiojo antiteroristinio būrio „Alfa“ (to paties, kuris atsisakė žudyti deputatus ir Aukščiausiosios Tarybos gynėjus Maskvoje 1993 metais nevykdydamas vienintelio, V. Landsbergio žodžiais, pastarujų laikų pažangaus politiko, nuo nepertraukiamo girtuokliavimo vėliau mirusio, Boriso Jelcino įsakymą) karininkui Viktorui Šatskichui, kurį nukovė smogikas iš minios šaudamas į nugarą. Masinių tautiečių žudynių pradėti V. Landsbergis dar nesiryžo. Lietuvių tautos genocidą jis paliko ateičiai. Jis vyksta jau dabar. Tą kartą jam užteko tik keliolikos nekaltų aukų ir vieno karininko. Pajusti kraujo skonį V. Lansbergiui to pilnai pakako. O zombiai jam meldėsi toliau.

– „O kur tu tuo metu buvai? Ar ne prie Aukščiausios Tarybos?“ – paklaustų skeptikas. Teisybė. Ir aš buvau tenai pat, viską mačiau savo akimis, bet ateidavau ne V. Landsbergio kviečiamas ar kad mistinę „nepriklausomybę“ apginti ar iškovoti, bet vien tik dėl to, kad paspoksoti. Į tautiečių pasus susmeigtus ant barikadų, į ordinus, į medalius ir daug kitų pagarbos vertų dalykų, sunaikintų masinės psichozės apimtų tautiečių, kurių didžioji dalis dabar, galvą guldau, gailisi ir keikia save už patiklumą ir kvailą poelgį. O taip pat ir pavalgyti. Nemokamos bulkutės, sultiniai, sumuštiniai, kava ir arbata buvo be perstojo dalinamos vakarais prie Aukščiausiosios Tarybos. Gyvenimas parodė, kad tie ir už amerikiečių pinigus (už tuos pačius V. Landsbergis pirko ir auskarus su 7 karatų brilijantais savo žmonai) finansuojami sumuštiniai privedė prie nemokamų sumštinių ir sriubų paieškos ir ateityje. Tik svetimose šalyse. Šios nemokamos bulkutės, sriubos privedė prie finansinės, moralinės ir fizinės degeneracijos visus tuos, stovėjusius prie minėtų pastatų ir likusius tautiečius, išskyrus siaurą grupę asmenų, pradėjusių įgyvendinti Lietuvos gyventojų genocidą. Ši siaura grupė asmenų, dabar besivadinanti save „elitų“ tapo moralinių ir dvasinių bankrotų pavydžiais. Vienas iš jų tapo pederastu, išpistu į išangę, o likimo ironiją! lietuvio kunigo, beklaidžiojant kartu „dvasingumo“ ir „laisvos Lietuvos“ paieškos metu akluose labirintuose. Kiti totaliai apsivogė. Dar kiti tai darė sekant V. Landsbergio keliu – vėl per žudynes. Galų gale, kad apsisaugoti nuo sąžinės balso ir kitų tautiečių bei įstatymo priekaištų, jie apsiskelbė neliečiama kasta, „elitu“. Atseit, kuriems negalioja nei kitų balsas, nei įstatymas, niekas! Ir taip vyko didžiausia XX amžiaus Lietuvos nelaimė, istorijos afera, pavadinta „Lietuvos nepriklausomybe“.

Moralinis bankrotas

Nu pavarė liberastai Dalia Kuodytė ir muzikantas! Nu pavarė! Gera reklama visada malonina. Vadinasi ne veltui laiką leidžiu. Kažkas skaito, vadinasi įdomu. Nors kas gali domėtis vaikystės atsiminimais? Vienas, kitas, trečias. Bet kad į Valstybės Saugumo Komitetą skūsti tinklaraštininką rašantį prisiminimus! Čia reikia būti reto grožio debilu! Totaliu degeneratu! Morališkai žlugusiu. Teigti, kad asmeninis tinklaraštis kelia pavojų Lietuvos valstybėi? Reikalauti iš valstybinės įstaigos uždaryti asmeninį tinklaraštį, patalpintą JAV? Tai kokius debilus išsirinko klaipediškiai? Juk jie blogesni nei pederastai! Įsivaizduokite tik, du nauji, ką tik išrinkto Seimo, nariai reikalauja iš valstybinės organizacijos uždaryti tinklaraštį, disponuojama JAV kompanijos ir veikianti JAV teritorijoje. Koks bus sekantis šių silpnapročių menkystų nurodymas–prašymas? Kas dar šaus į galvą tarptautinei komunizmo „teisėjai“ ir džiazo muzikantui? Durnumas juk ribų neturi. Kita vertus, buvimas Seimo nariu atpalaiduoja nuo bet kokios moralinės sveiko proto atsakomybės, todėl ir stebėtis nėra kuo. Galų gale ir klaipėdiškiai tuo kalti išrinkę užuot jauną talentingą juristą, pasiryžusį paaukoti savo jėgas „durnių laivo“, mano akimis žiūrint, beviltiškai rekonstrukcijai, liberastą (o tai beveik tas pats, kas pederastas) Eligijų Masiulį. Ką pasėjo klaipėdiškiai, tą ir turi. O muzikantas dar savo klaipėdiškiams atgros. Vienas muzikantas jau buvo. Išmokė lietuvius šunimi kaukti. Dabar visi kaukia. Šitas išmokys visus groti džiazą. Originalų, vergų.

Juokas juokais, tačiau susinervinau, gal ką iš tiesų buvau ką blogai padaręs ir paskambinau tetai pasikalbėti apie komunizmą. Ji nekenčia jo, ją gerbiu vis tiek ir noriu suprasti neapykantos priežastys. Mūsų giminėje gyvena garbus komunistas, tad mums yra su kuo palyginti nesigilinant į teorijas ir ideologijas giliau. Bet komunizmą pastaraisiais laikais keikė ir išaiškėjo kodėl. Gyvena ji su šeimyna viename kaime prie vieno rajono centro. Visą gyvenimą dirbo gamykloje, buvusioje šalia pat miesto pakraštyje. Ji keldavosi kas dieną pusė penkių ryto, melždavo pieną savo ūkyje, pašerdavo gyvulius. Pieną reikėdavo paruošti pieno priemimo agentui ir palikti bidoną prie namo. Po to tekdavo paruošti visiems pusryčius ir išleisti vaikus į mokyklą. Aštuntą valandą ji turėjo būti gamykloje. Ji dirbo joje su vyru. Taigi, pamaina pasibaigdavo ketvirtą valandą, vyras visuomet nutįsdavo (pavogdavo (?)) kokią geležį į namus. Teta dar turėdavo suspėti į parduotuves nupirkti maisto šeimynai. Sugrįžusi namo ji turėjo paruošti vakarienę, apžiūrėti vaikus, pašerti gyvulius. Dėdė tuo metu krapštydavosi su savo geležimis dirbtuvėje. Eidavo gulti ne anksčiau vienuoliktos. Vasarą reikėdavo dar prižiūrėti daržą, nuimti derlius. Jie dirbdavo kaip jaučiai kaip dabar prisimenu ir kaip dabar jie mano!. Taip šalia namo išdygo garažas su dirbtuvėmis. Dėdė betįsdamas geležis susikonstravo traktoriuką, už kurį gavo pylos nuo politruko. Esą gamybinę priemonę pasidarė, o tai, debilo politruko akimis, yra nepriimtina. Tačiau tai nepamaišė panašią „gamybos priemonę“ susikonstruoti ir dėdės broliui, gyvenusiam netoliese.

Komunistas Vytautas Silevičius. Dalis nuotraukos. Daryta apie 1962 m.

Idėja pasidarė užkrečiama ir, neužilgo, „gamybos priemones“ pasidarė dar keletas sumanių kaimo gyventojų. O tuo metu, anksčiau minėtas komunistas kitos tetos vyras, jau kolūkio pirmininkas-žmogus su komunisto moralė, kaip buvo sakoma, pirko plytas nuosavo namo statybai ir tuo susilaukė visuotinės giminaičių pašaipos, esą, kam pirko, durnius, kada pavogti (už dyką gauti) galėjo. Dėdė vėliau šalia garažo pasistatė ūkinį pastatą, kuris kažkodėl buvo dvigubai didesnis už namą. Visai tai vyko sistematiškų pasisedėjimų bei periodinių šeimos pokylių fone. Keiksnojant pjautuvą su kūjų ir jo atstovą idiotą politruką bei dėdę komunistą. Be pykčio, juk buvo svarbesnių reikalų. (Likimo pašaipa: jaunesnysis dėdės-komunisto sūnus, galima sakyti, nuėjo šuns keliais – tapo gamyklos savininku, buržujumi. Nepaprastai išstorėjo, mažai su kuo sveikinasi. Bet, kaip sakoma, šeimoje ne be išsigimelio. Vyresnysis nuėjo padoriu mokslo keliu, tapo fiziku.) Ir kada visa tai prisiminiau, man kilo baisus įtarimas, vėliau pasitvirtinęs kaip teisybe ir išsklaidęs tetos neapykantą. Pasirodo, komunizmas buvo blogas tuo, kad vertė žmones dirbti. Nes teta jaučia pyktį dėl to, kad už viso gyvenimo darbo triūsus ji tegavo tik varganą pensiją, dabar numestą jai lyg apgraužtą kaulą. Bet šio apmaudo priežastis slypi ne praeityje. Šis apmaudas yra priedurnių, tokių, kaip V. Landsbergis, D. Kuodytė, V. Grubliauskas ir daug daug jiems panašių (išskyrus tuos 35000 komunistų, išstojusių už Lietuvos valstybės išsaugojimą. Socialistinės, teisingos, ne adamko-pederastinio konglomerato kokia ji tapo dabar) veiklos pasekmė. Dalia Kuodytė galėtų įrašytį naują kaltinimą savo repertuare –

komunizmas yra blogas tuo, kad vertė žmones dirbti